Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas
Labai subtili. Turbūt nėra geriau šia knygą apibūdinančio žodžio kaip subtilumas. Knyga, kuri ir po keleto savaičių vis sukasi mintyse. Beatrisė ir Akslis išsiruošia į gretimą kaimą ieškoti sūnaus. Kelyje juos pasitinka įvairūs iššūkiai, sutinkama įvairių žmonių, keli jų tampa pakeleiviais ieškant atsakymo į tai, kaip panaikinti tą keistą miglą, dėl kurios daugelis gyvenimo įvykių pamirštama.
Atsitiktinai perskaičiau atliepimą apie šią knygą ir pagalvojau, kad man net nekilo mintis apie tai, kuo buvo pasidalinta. Kadangi knygos anotacija pradedama sakiniu „Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį“, migla man pirmiausia siejosi su kolektyvine trauma. Ir nors knygos siužetas sukasi apie kelis žmones, mintyse man vis kirbėjo tas platesnis kontekstas, kolektyvinės traumos momentas.
Vis dėl to, man atrodo, kad tai viena iš knygų, kurioje tiek daug prasmių, kad kiekvienas gali atrasti vis kitą. Skaitant net norėjosi gauti patikslinimą ar tai, kas man atrodo, tikrai buvo autoriaus sumanymas. Buvo vietų, kada net sau atrastą mintį, prasmę praradau apskritai, ir iš naujo klausiau, tai apie ką čia visgi?
Ir nors knygos pabaigoje viskas lyg ir susidėliojo į vietas, tačiau liko begalė momentų, į kuriuos norėjosi grįžti klausiant tai apie ką čia, kokia to prasmė ir pan. Ir net dabar, po keleto savaičių iš naujo skaitant tai, ką pasižymėjau, tos pačios knygos vietos atrodo visai kitokios, turinčios visai kitą atspalvį.
Taigi apibendrintai, knyga labai subtiliai apie gyvenimą, meilę, mirtį, traumą, netektį, kitus skaudžius išgyvenimus bei susitaikymą.
Įrašo iliustracija: Ricardo Gomez Angel on Unsplash
Palikite komentarą