Pasitikėjimo savimi paieškos: nuo analizės iki veiksmų
Nors žema savivertė, pasitikėjimo savimi stoka savaime nėra liga ar sutrikimas, tačiau dažnai ji tampa daugelio kitų sunkumų aplinkybe. Dėl žemesnės savivertės gali pakisti santykiai, darbinė veikla, sau keliami tikslai ar kiti gyvenimo aspektai.
Pagal paveikslėlyje pateiktą Fennell (1997) savivertės aiškinimo modelį galime matyti, kad dėl ankstyvosios negatyvios patirties ar jos suvokimo sukuriami disfunkciniai įsitikinimai apie save, kitus ar pasaulį. Remdamasis šiais įsitikinimais žmogus pasirenka ir elgesio strategijas.
Šios strategijos gali būti labai įvairios. Dažnai nenorint susidurti su kokiu nors įvykiu ar situacija, pasirenkama vengti ar susikurti tokias sąlygas, kurios leistų patirti kuo mažiau nemalonumo. Deja, būtent toks elgesys tampa lyg save išpildančia pranašyste – nerimaujant, atsitraukiant daugelio tikslų natūraliai pasiekti nepavyksta.
Kokią išvadą galima tokiu atveju padaryti? „Na va, tikrai man nepavyko…“ Lyg gauname patvirtinimą, kad tikrai nieko negalime padaryti tinkamai, norimi tikslai mums yra tik tolima svajonė.
Apie kokią nuotaiką tada galime kalbėti? Turint minėtų minčių, nuotaika bent kuriam laikui tikrai pažemėja. Pažemėjusiai nuotaikai užsitęsus galimas nerimo ar depresijos išgyvenimas.
Taip sukasi uždaras ratas, kuriame dėl patirties turimi įsitikinimai „palaiko“ mūsų elgesio būdus. Jei ankstyvoji patirtis buvo negatyvi, padariusi mums neigiamą poveikį, pasirenkamo elgesio strategijos taip pat dažnai būna mažiau efektyvios. Dėl jų negalime pasiekti geriausių rezultatų, kurie tampa lyg mūsų patvirtinimu „tikrai man nepavyks“ ir pan. O dėl šios patirties, negatyvių aspektų išfiltravimo, pastangų kiekis ar savęs vertinimas dar labiau mažėja.
Patyrinėkime pavyzdį
Elizabet, kurios tėvai nevertino jos pasiekimų bei nuolat reikalovo didesnių pastangų, išsiuntė merginą mokytis į labai akademinius pasiekimus orientuotą mokyklą. Dėl tokio tėvų elgesio mergina save vertino kaip „nepakankamai gerą“, kitus – kaip kritiškus ir reiklius, o gyvenimą – kaip nesibaigiančios konkurencijos vietą.
Norėdama paslėpti savo suvokiamus trūkumus, išvengti kritikos ir jaustis patenkinta savimi, Elizabet pasirinko strategiją mokytis labai sunkiai ir vengti iššūkių, dėl kurių ji galėtų suabejoti savo gebėjimu pasiekti tobulumą. Ši strategija buvo susijusi su prielaidomis: „Aš visada turiu duoti 110%“, „Jei dirbsiu sunkiai, nesulauksiu kritikos“ ir „Geriau nebandyti nei suklysti“.
Kol vadovaujantis tokiais įsitikinimais ir taisyklėmis jie veikia ir padeda sumažinti jaučiamą nerimą ir įtampą, viskas būna puiku. Pastangos duoda vaisių, sudaromos aplinkybės išlaikyti pasitikėjimą savimi. Tačiau problemos kyla, jei asmuo susiduria su situacija, kurioje norimas rezultatus tampa neaiškus.
Taigi Elizabet patirdavo sunkumų, jei dėl kokių nors priežasčių ji negalėjo pasiekti savo įprasto standarto arba negalėjo išvengti iššūkio, kurio bijojo. Tokiu atveju ji patirdavo nerimą, įtampą, o jos pasitikėjimas savimi smukdavo.
Ką galime padaryti, kad tai nutrauktume ir sau padėtume? Galime:
1. Ugdyti sąmoningumą ir gilintis į tai, kokius įsitikinimus turime apie save, kitus ir pasaulį. Pvz. ar tikrai aš silpnas, nieko vertas? Ar tikrai visi žmonės blogi, priešiški, norintys pakenkti? Ar tikrai pasaulis yra tik bloga ir pavojinga vieta?
2. Analizuoti tai, kaip filtruojame informaciją, patirtis. Ar tikrai viskas yra tik blogai? Gal yra kas man pavyko? Gal ne visais kartais žmonės buvo priešiški?
3. Analizuoti savo elgesį. Kiek pastangų įdedama? Gal kažko vengiame? Gal įdedame pernelyg daug pastangų, kad kažko išvengtume?
Naujos patirtys gali padėti mums atsakyti į daugybę įvairių klausimų, pvz., „Kaip ši konkreti patirtis susijusi su jūsų prielaida, kad…?”, „Kokia alternatyvi taisyklė/elgesio būdas galėtų būti labiau realistiški ir naudingi?”, „Kaip šis konkretus įvykis susijęs su jūsų įsitikinimais apie…?”, „Kas galėtų geriau paaiškinti tai, ką čia pastebėjome?“.
Visą tai atpažinus bus paprasčiau nutraukti įprastus procesus ir ieškoti didesnės pusiausvyros. Galbūt, dažniau pastebėsime daugiau savo ar aplinkinių pozityvių savybių. Tokia patirtis gali paskatinti mus išbandyti ką nors naujo, patyrinėti tai, kas buvo nepažinta.
Tyrinėjant savo įsitikinimus, bandant naujus elgesio būdus galime patikrinti, kiek mūsų prielaidos, spėjimai yra teisingi ir pasiteisinantys.
Palikite komentarą