O gal sustoti ieškojimuose?
Kai klausau ir žvelgiu į prieš mane sėdintį, savo sunkumą pasakojantį žmogų, dažnai galvoju, „Dievaži, bet koks tu stiprus/stipri“. Kiek daug Ksenų ir Heraklių (kadaise buvo tokie filmai 😊) pasiekę begales pergalių jas nuvertina, pamiršta, suabejoja savimi, galvoja, kad dar kažko nepakanka.
Ir gal bijau suklysti, neišdrįstu pasidalinti, nenoriu būti suprasta netinkamai lyg nuvertinant sunkumus, bet dažnai pasilieku su mintimi, kad gal tiesiog reikėtų pasiduoti ieškojus sprendimo. Pasiduoti ta prasme, jog nustoti siekti tobulumo, taisymo ir tiesiog kristi į savo autentiškumą, kurį kažkodėl per dažnai pamirštam.
Kristi su meile, atjauta, savęs priėmimu ir atsipalaidavimu, dažnai padedančiu atrišti tuos lyg prieš tai taip stipriai užrištus mazgus…
Palikite komentarą