Ar galima kalbėtis „per daug“?
Kai vakar konsultacijoje garsiai pasakiau žodžius „Jus itin daug kalbatės namuose“ (tėvų-vaikų santykiai) net pati savęs išsigandau.
Jėtau, ką aš čia kalbu, ar galima kalbėtis per daug?
Kalbėtis mums svarbu ir būtina.
Komunikavimas, bendravimas, kaip procesas turi tikslą, dalyvius, siunčiamą žinutę, komunikavimo kanalą ir pan. Bet turi ir tą vadinamą triukšmą, per kurį tampa sudėtinga išgirsti esmę.
Santykyje, kuriame labai neaiškios ribos, to triukšmo pasidaro itin daug. Sunku suprasti vaidmenis, atsakomybes. Nuolat kažkur nusitrina susitarimai, apsikeičia vaidmenys ir pan.
Ir čia paradoksaliai atsiranda ne daugiau aiškumo, bet dar daugiau nerimo. Taip sukasi tolimesnis ratas – jaučiant nerimą santykyje, norisi bandyti atgauti kontrolės jausmą. Dažnai tai daroma išsikalbant ir kalbantis su kitais, aiškinantis kas ką ir kaip suprato (ar bandant tai daryti).
Deja, tokiu būdu atsiranda vis daugiau turinio. O tai reiškia ir daugiau interpretacijų, su tuo susijusio neaiškumo ir noro toliau aiškintis.
Tokiu būtu problemos gali būti ne sprendžiamos, bet gilinamos.
✨ Taigi, gal frazę „Svarbiau kokybiškas laikas, o ne tik laikas kartu“ galima pritaikyti ir tam, kad svarbu ne tik kalbėti, akcentuoti problemas, nuoskaudas, sunkumus, „vis nepakankamai“, bet ir kalbėtis prasmingai, ne tik sukantis ratu, bet ir atrandant kryptį.
Kokią užduotį daviau susitikimo pabaigoje? Sugrįžti į save, pajusti atsakomybę, ribas, sumažinti katastrofizavimą mums gali padėti svarbiausių dalykų „išsijojimas“.
Taigi, jei atrandate save nuolat sukant galvoje buvusius pokalbius, vis naujus paaiškinimus ir „dar galėjau pasakyti“, galite ir jūs pabandyti:
💡 Kartu išskirti 3-5 svarbiausias pokalbio mintis.
💡 Išskirti 3-5 svarbiausius dalykus, kurie susiję su manimi, pvz. mano jausmai, atsakomybė, mintys, įžvalgos.
💡 Išskirti 3-5 svarbiausius dalykus, kuriuos aš supratau apie žmogų, žmones, dalyvavusius pokalbyje su manimi.

Palikite komentarą