H. L. McBdride. Tavo kūno išmintis
Daugybė socialinių, kultūrinių veiksnių formuoja požiūrį į kūną. Deja, šis požiūris dažnai nedera su tuo, ką apie savo kūną manome patys.
Neišlavinę gebėjimo išbūti su emocija, negalėsime pasiekti to, kas laukia jai atslūgus: atsipalaidavimo, grįžimo į dabartį, ramybės, atvirumo kitiems, žaismingumo ir susidomėjimo.
Vertinant save ne tokiais gražiais, sportiškais, sveikais lyg imame jaustis kitokie, atskirti, ar atsiskyrę. Tačiau knygos autorė primena, jog būtent kūnas, kūno turėjimas, gebėjimas jį patirti yra mus visus vienijanti aplinkybė.
Iš tyrimų apie traumą, atliktų po Vietnamo karo, žinome, kad trauma ištinka ne mintis, o kūną – ir lieka kūne tol, kol įsitikiname, kad esame saugūs. Todėl ir išsivaduoti iš traumos nepavyks tik per mąstymą; turime panaudoti visą save, taip pat ir kūną.
Todėl norint ne tik turėti kūną, bet ir jį patirti, įkūnyti skirtingas patirtis mums reikia suabejoti vyraujančiomis normomis, lyčių stereotipais bei mokytis išreikšti save.
Pasveikstame tada, kai galime būti su tuo, ką jaučiame.
Labiausiai man įsiminė skyrius apie skausmą ir tai, kaip savo mintimis palaikome uždarą minčių-skausmo ratą. Ligos, negalavimų akcentavimas ilgainiui gali tapti mūsų tapatybę apibūdinančiais požymiais, t.y. patiriant negalavimus, skausmus, save imame suvokti, apibrėžti kaip ligotus, sergančius, o mūsų sveikoji, laiminga dalis vis labiau menksta.
Tai susiję ir su tuo, jog patiriant stresą, protas ir kūnas pereina kelis autorės išskirtus etapus. Pasak autorė, kiekviena pakopa turi paskirtį, tikslą bei signalizuoja apie poreikius, kuriuos svarbu patenkinti.
🌱 Saugumas – ramybė žaismingumas, augimas, kūrybiškumas, ryšiai su kitais.
🤝 Socialinis kontaktas – ribų nubrėžimas, pagalbos prašymas, paramos paieška.
⚡ Mobilizacija – kova, pasitrakimas, sustingimas, įsiteikimas.
🕳️ Užsisklendimas – disociacija, apmirimas, pasidavimas.
„Kai stresorius sukelia pavojų mūsų saugumui, kūnas užprogramuotas pirmiausia ieškoti pagalbos užmezgant socialinį kontaktą, tada mobilizuotis veikti, o galiausiai, jei nei vienas iš pirmų dviejų veiksmų nepasiteisina, užsisklęsti“
Knyga grindžiama autorės patirtimi apimant valgymo sutrikimus, nutikusias avarijas, tačiau man ji skaitėsi sunkiai, vis norėjosi atidėti, praversti ar tiesiog neįsiminiau to, ką perskaičiau.
Tekstas tam tikrose vietose atrodė gan akademinis, o man norėjosi kažko lengvesnio ir labiau orientuoto į įkūnytumą.
Trauma besidomintys mokslininkai ir gydytojai gerai žino, kad depresija neretai yra užsitęsusi užsisklendimo reakcija. Depresija yra ne jausmas, o nervų sistemos būsena, kurioje atsiduriame, patyrę didelį sukrėtimą (dėl kokių nors aplinkos veiksnių, prisiminimų arba stiprių jausmų) arba per ilgai išbuvę mobilizacijoje. Jeigu smegenų ir kūno sistema išmoksta, kad užmegzdama socialinį kontaktą, bandydama bėgti arba kovoti, neišgyvens, ji nusprendžia, kad geriausia strategija – apmirti ir atsisieti. Nedaug kuo skiriasi ir perdegimas.
Palikite komentarą