Irvin D. Yalom. Tampant savimi. Psichiatro memuarai
Yalom pavardė, turbūt, girdėta daugeliui, o dėl to, jog keletą jo knygų esu priskyrusi prie savo geriausiųjų, labai norėjau perskaityti ir šią.
Visapusiškai kokybiška knyga. Kietas knygos viršelis, kokybiškas popierius apipavidalina visą žymiojo psichiatro-psichoterapeuto gyvenimą nuo vaikystės iki šių dienų. Ir gal net sunku rasti tinkamus žodžius išreiškiančius mintis ir jausmus, kuriuos sukėlė pristatoma gyvenimo kelionė.
I. D. Yalom kalba apie save kaip apie drovų, nerimastingą, dažnai žmonių, spontaniškumo vengiantį ir netikėtose situacijose greitai pasimetantį žmogų. Tačiau nepasakyčiau, kad tai patvirtintų pasakojama istorija.
„Visą jaunystę niekaip neįstengiau įveikti to nerimo ir nepasitikėjimo <…> Kankino kažkoks neapibrėžtas jausmas, kad manyje likusios gilios žaizdos nuo pat ankstyvosios vaikystės, atrodė, kad šiame gyvenime niekur nepriklausau, nesu toks vertas ir nusipelnęs kaip visi kiti“
Dar būdamas vaikas, sau keldavo iššūkius, kaip pvz. perskaityti po vieną biografiją per savaitę pagal kiekvieną abėcėlės raidę. Ir, be abejo, tokie tikslai ne visada apsiribodavo tik viena knyga iš vienos raidės. Gydytojo žingeidumas neišblėso viso gyvenimo eigoje, o parašyti dar vieną knygą, atrodo, jam buvo ne toks jau sudėtingas darbas.
Nepaisant nuveiktų darbų, vietoj patyrusio, daug žinančio specialisto, I. D. Yalom nebijojo pripažinti probleminių santykių su mama, bene nuolatinio asmeninio pagalbos ieškojimo ir kitų sunkumų.
„Šiandien žvelgdamas atgal jaučiu švelnumą tam vienišam, išsigandusiam, ryžtingam jaunuoliui, veik net baimingą pagarbą, kad jis kažin kaip prasiskynė kelią per tuos savišvietos brūzgynus, tegul ir aklai, be jokio padrąsinimo, be jokių pavyzdžių ar vadovo“
Ledus teikiant pagalbą vienai pirmųjų klienčių pralaužė pasakydamas, jog nežino žodžio „lesbietė“ reikšmės, o nesėkmę su kita kliente sprendė klausdamas patarimo, ką ši jam patartų daryti kitą kartą atsidūrus aklavietėje sprendžiant problemą.
Vienas labiausiai sužavėjusių momentų – mokėjimas neprisirišti prie vietos ir žmonių. Turint tris, o vėliau ir keturis vaikus, gydytojas vienas ar su šeima sugebėjo keliauti po visą pasaulį, dirbti skirtingose vietose ir užmegzti ilgai trukusius santykius. Vis dėl to, meluočiau sakydama, jog skaitant kilo tik pozityvūs jausmai. Kartais atrodė, jog didelę sėkmės dalį nulėmė gydytojo žmona, dėl jo paaukojusi asmeninius siekius. Tačiau įveikus šiuos „o kur moters teisės“ jausmus, tarsi, sugrįžau į žavėjimą gydytojo asmenybe ir gyvenimu.
Memuarus pavadinčiau „sveiko“, prasmingai gyvenimą nugyvenusio žmogaus atsiminimais. Dalyvavimas nudistų maratone, įvairių narkotikų išbandymas, kelionės, gyvenimas svetur, vengimas užimti vadovaujančius postus, įvairūs pomėgiai ir visa kita, kuo buvo kupinas gydytojo gyvenimas.
Ir kad ir kaip būtų gražu ar gaila, knygą kartu pavadinčiau savo gyvenimo apibendrinimu ir pasirengimu mirčiai. Mirties tema I. D Yalom lydėjo visada tiek asmeniniame, tiek darbiniame gyvenime. Ir nors ne vienerius metus dirbęs su sergančiais ir mirštančiais klientais, autorius išreiškia neviltį bei nežinią dėl asmeninės akistatos su mirtimi.
„Kartais jaučiuosi kaip gidas, vedžiojantis kitus po jų pačių namų kambarius. Kokia dovana matyti, kaip jie atidaro duris į kambarius, kuriuose niekada nesilankė, ir atrasti neatidarytus jų namo galus, kuriuose esama gražių ir kūrybingų tapatybės dalių“
Knyga mane sužavėjo, motyvavo ir privertė susimąstyti. Tai atviras, nuoširdus, betarpiškas pasakojimas žmogaus, kurio ankstyvoji patirtis paskatino siekti rūpintis kitais. I. D Yalom man kaip psichoterapeuto pavyzdys, parodantis, kaip specialistui reikia žinių ir kaip dar svarbiau neužmiršti žmogiškumo ir paprasto žmogiško ryšio, padedančio pasijausti svarbiu bei priimtu.
Įrašo iliustracija https://unsplash.com/photos/P2aOvMMUJnY
Palikite komentarą