Kartais gydo, kartais žeidžia… ir taip gimsta AHA momentai
Klausimas „O kiek atsakomybės prisiėmei pats/pati už situaciją, apie kurią man pasakoji?“, turbūt, patektų į TOP sąrašą tų, kuriais galima įžeisti žmogų.
Ypač tada, kai pasidalinama skaudžia patirtimi.
Šis klausimas gali būti suprantamas kaip puolimas, psichologinis smurtas, menkinimas ir pan.
Nesakau, jog taip ir negali būti. Ne kartą taip jaučiau ir aš pati. Galvojau kaip manęs nesupranta, neatjaučia ir apskritai dariau apibendrinimus „kokie tie žmonės…“
Bet visai neseniai nutiko tas vadinamasis AHA momentas, kai visu kūnu ir protu pajaučiau šį klausimą bei išgirdau atsakymą.
Dviprasmiška patirtis.
Viena vertus, bjauri kaip koks Roto virusas.
Kita vertus, išlaisvinanti išgirdus atsakymą „nepakankamai“.
Ir tada tas klausimas man įgijo visai kitas prasmes. Nukrito kaltė ar kaltinimas. Jausmas, kad kiti manęs nemato, dingo.
Priešingai, pajutau, kad šis klausimas ir yra apie matymą, apie tikėjimą, kad aš galiu prisiimti atsakomybę, jausti kontrolę.
„O tai ką daryti toliau?“
Pirmiausia, turbūt, pabūti su šita patirtimi (su klausimu, atsakymu ar be jo).
O tada ne iš baimės, vienišumo, apleistumo ar kovos pozicijos, pamažu imtis to, ką galiu ir noriu keisti – santykiuose, darbe, savo ribose, savo viduje.
Palikite komentarą