Kokius lūkesčius siejate su psichologu?
Klausimas, kuriam verta paskirti šiek tiek laiko.
Kai apie psichologiją apstu visokios informacijos, galima tikėtis, jog psichologas paaiškins, duos greitą atsakymą ir patį geriausią patarimą.
Ir kai taip nenutinka dažnai seka:
„Tai ko aš ten vaikštau – pašneku, palinksi galvą, o ką daryti toliau taip ir nesuprantu“
Kadangi turiu buvimo kliente patirties, galiu pripažinti, kad ir pati bambėjau kažką panašaus.
Tačiau, kai atsiduriu kitoje pusėje, mane kiek baugina šios frazės:
Ar normalu, kad… Jaučiu lyg turėčiau turėti atsakymą, arba palaikyti klientą, kad jis jaustųsi ramiau. Ir čia prisimenu skaitliukus – normalumas man kaip rutuliukas ant virbalo nuo vienos pusės iki kitos. Kur norisi tą rutuliuką stumti?
Man reikia patarimo… Kartais iš klientų girdžiu, jog kiti specialistai rekomendavo nueiti pas psichologą – „gal duos patarimą“. Šis prašymas kartais tikrai suvirpina vidines stygas ir pažadina mintį „tai, kam čia mokiausi/mokausi, jei negaliu duoti žmogui atsakymo“. Tačiau pasigirsta ir kitas vidinis balsas, primenantis „nusiimti visažinystės karūną“ ir tiesiog kartu pabūti patirtyje. Svarstymuose, nežinioje, pasimetime ar tiesiog priminime, kad, turbūt, patarimų žmogus jau girdėjo, tačiau jie visiškai nepasiteisino.
Kai sakėte… Pajaučiu kaip kūnas įsitempia laukiant to, ką žmogus išgirdo. Pastebiu, jog tai, ką sakiau, ir tai, kas buvo išgirsta, dažnai gerokai skiriasi. Kartais mano tonui, klausimui žmonės suteikia visai kitokias reikšmes, nes jas transliavau aš. Todėl tai man primena nuolat tikslintis, klausti bei priimti faktą, kad dalis pokalbio turinio kiekvieno mūsų galvoje turės visai kitokias spalvas.
O kokios jūsų patirtys?
Lūkesčiai psichologui, procesui, sau?
Ar yra, ko labai norėjosi, tačiau jautėte, kad taip ir liko neatliepta?
Palikite komentarą