M. Kaukonen. Sek paskui drugelį
Grožinę literatūrą skaitau retai, tačiau šį kartą užkabino su psichoterapija susijęs siužetas. Vis dėl to, nors tai buvo vienareikšmiškai įtraukusi, tačiau dviprasmišką įspūdį palikusi knyga. Perskaičiau vienu prisėdimu, tačiau atomazga man pasirodė kiek nuvilianti.
Pasakojimas patvirtina, jog trauminės patirtys palieka gilų įspaudą. Tam, kad būtų sumažinta jo reikšmė, reikalingas didelis, ilgas, nuoseklus darbas ir aplinkiniai, norintys matyti, suprasti tą skriaudą patyrusįjį.
Terapeutas yra vienas iš galinčių liudyti, priimti kito istoriją. Juo labiau, istorijos pasakojimas puikiai iliustruoja, jog klientas terapeutui nėra tik uždarbis, valandos pašnekovas, apie kurį pamirštama vos uždarius duris. Būna atvejų, kada ir pokalbis su kolega, asmeniniai pamąstymai ar žinios nebūtinai padeda lengvai priimti kito gyvenimo istoriją ir nuo jos atsiriboti po darbo valandų.
O šalia juk dar yra ir asmeninis gyvenimas, su juo susiję išgyvenimai. Man šioje knygoje išryškėjo moteriškumo, moters teisių, statuso, įvaizdžio aspektai. Be to ir priminimas, kad nepaisant viso to, esame žmonės, turintys savų baimių, sunkumų. Tai dar labiau paaštrina asmeninių nuomonių, interpretacijų persipynimas. Kartais taip tikime savo tiesa, patirtimi, žiniomis, kad sunku patikėti tuo, kas yra prieš mūsų akis.
Terapeutų profesinė liga yra visagalybė. Įsivaizduojame, kad galime sėkmingai atlikti neįmanomas užduotis. <…> Savižudybė yra gėdinga terapeuto nesėkmė. Apie tai nekalbama, nors šį patirtis būdinga mums visiems, profesionaliems terapeutams
Knyga man nepaliko didelio įspūdžio, t.y., turbūt, neprisiminčiau jos skaitytų knygų fone. Keliose vietose lyg pritrūko perėjimo, man kilo klausimas „ar čia kažką praleidau, ar čia apie tai ir nebuvo?“ Bet kas norite ko nors įtraukiančio, manau labai tiks.
Mes, moterys, niekada negalime iki galo džiaugtis savo pasiekimais, nes visada bijome, kad sėkmė iš mūsų bus atimta, tarsi jos nebūtume nusipelniusios.
Terapija yra drąsus pasirinkimas. Tik nedaugelis žmonių išdrįsta prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Paprastai žmonės atsakomybę užkrauna savo tėvams.
<…> apie tai, apie ką negalima kalbėti, reikia tylėti. Pastebėjau, kad apie tai, apie ką negalima kalbėti, nuolat galvoju. Viskas, apie ką kalbėjome, vienaip ar kitaip buvo susiję su tuo, apie ką nekalbėjome.
Mano terapeutė atrodė sunerimusi. Tarsi ją iš tiesų jaudintų mano likimas. Tarsi jai rūpėtų, kas su manimi atsitiks: mirsiu ar išgyvensiu.
<…> pacientės psichika ne veltui nustūmė traumą. Psichika turi priežasčių taip reaguoti. Jos sprendimus reikia gerbti.
Paslaptis nutraukė mano ryšius su kitais žmonėmis. Kad ir kaip norėjau kam nors pasakyti savo paslaptį, negalėjau, O kai negalėjau kalbėti apie tai, negalėjau kalbėti ir apie nieką kita. Palyginti su tuo, visos kitos mano patirtys atrodė nereikšmingos, todėl nebuvo prasmės apie jas kalbėti.
Įvyko kažkas tokio didelio, kad visas likęs mano gyvenimas pasirodė neproporcingai mažas ir bevertis.
Tačiau dabar pasaulyje, be manęs, buvo dar vienas žmogus, kuris žinojo mano paslaptį.
Nebebuvau vieniša. Mano išgyvenimai tapo tarsi tikresni, įtikinamesni. Juk terapeutė nebandė neigti to, kas įvyko. Ji netvirtino, kad meluoju.
Palikite komentarą