Atrandame kartu

Mes galime pasikalbėti apie tai, kiek pinigų turi kitas žmogus, galiu tuo džiaugtis, pavydėti, svajoti, ką už tam tikrą sumą įsigyčiau, nuveikčiau ir pan. Tačiau, kad ir ką jausčiau, galvočiau, žinočiau, tie pinigai niekada nebus mano. Juos turės ir su jais kažkaip elgsis kitas žmogus. Jis yra jų savininkas, kuris vienintelis gali nuspęsti, ką daryti su savo turtu.

Gal panašiai yra ir su emocijomis? Mes galime būti su kitu žmogumi, padėti jam įsivardinti savo patirtis, emocijas, tačiau jos niekada nebus mūsų. Kiti gali norėti perleisti, atsikratyti, pasidalinti, tačiau žinome, kad jos nėra mūsų. Galime būti, džiaugtis, liūdėti, padėti, tačiau būdami sąžiningi su savimi ir kitu, turime pripažinti, kad jis yra jų savininkas, kurio galioje yra tai, kaip būti su savo patirtimi.

Kai manęs prašo duoti patarimą, galiu trumpam apsidžiaugti, jog manimi pasitiki, pripažįsta mano svarbą. Tačiau tai tik trumpam. Prisimenu, jog patirtis, dėl kurios prašoma duoti patarimą – tai kito žmogaus turtas, su kuriuo jis dar nežino kaip būti, ką daryti. Todėl nusprendžiu nekaupti skolos, pripažįstu šio turto savininką, atiduotu jo turtą ir tikiu, jog pamažu jis tikrai atras būdą kaip tai panaudoti…