Kai ne visada galiu padėti tam, kuris man svarbus
Kartais klientai iš minčių neišeina ilgiau nei jie užveria kabineto duris.
Šiandien galvojau apie situacijas, kai žmonės kreipiasi norėdami padėti savo artimajam.
Pastebėjau, kad tokios užklausos man dažnai kelia pasimetimą. Nežinau to žmogaus istorijos, poreikių ir to, kas jam iš tiesų svarbu.
Svarstydama apie tai radau atsakymą. Visų pirma sau. O kartu ir kitiems.
Aš negaliu jums pasakyti, kaip padėti savo artimajam.
Aš galiu padėti tik jums.
Suprasti jūsų patirtį, baimę, kaltę, nusivylimą, neišsipildžiusias viltis.
Jūsų norą padėti žmogui, kurį mylite.
Kai apie tai kalbu, pastebiu nusivylimą.
Suprantu tai, tačiau negaliu pasiūlyti atsakymo ar sprendimo.
Kad ir kaip norėtume, negalime nugyventi gyvenimo už kitą.
Galime jam pasiūlyti pagalbą.
Bet negalime būti atsakingi už tai, ar jis ją priims.
Todėl, kad ir kaip kartais būtų skaudu ar liūdna, susiduriame su savo ribotumu.
Kartais jis išlaisvina, nes nebereikia daryti to, ko negaliu ar neprivalau padaryti.
O kartais palieka su sudėtingu klausimu:
Ką darysiu aš, kai negalėsiu pakeisti kito žmogaus pasirinkimų?
