R. Kanapeckaitė. Realybės vadovėlis
Knyga, kurios pavadinimas labai atitinka jos turinį.
Daugybė priminimų apie tai, kad visi žmonės susiduria su sunkumais. Todėl, kad ir ką transliuotų socialiniai tinklai, sunkumai, problemos ir gyvenimo eigoje vykstantys pokyčiai yra neišvengiami.
Jei sunku tuo patikėti ir vis kyla mintis, kad „kitų sode žolė žalesnė“, autorė siūlo paprastą pratimą.
Įjunkite dėmesingumą ir stebėkite, klausykitės, ką žmonės kalba, kokius klausimus sprendžia. Jei aplinkybės leidžia, galima ir tiesiogiai paklausti: „Su kokia problema ar sunkumu šiuo metu susiduri? Kokį klausimą sprendi?“
Tokiu būdu galima pamatyti, kad kažkas nemalonaus nutinka ne man vienam.
Dalis knygos skirta tam, ką galime daryti dėl savęs. Turiu pripažinti, kad čia kiek nusivyliau – tikėjausi daugiau.
Nepaisant to, sau išskyriau du priminimus.
DABAR. Būti šiame momente, veikti dabar, dirbti dabar (3D technika) ir pan. Neieškoti kaltų praeityje ir nekurti nerimo scenarijų ateityje.
Tiesa, ateityje gali nutikti visko, gyvenimo aplinkybės tampa vis mažiau nuspėjamos. Tačiau priimdami realybę tokią, kokia ji yra dabar, galime susidėlioti realius žingsnius ir numatyti priemones, kartu pripažindami, kad viskam būti pasiruošus ne visuomet įmanoma.
Dabar galima rinktis daryti tai, ką galime, su tuo, ką turime.
Bent jau man kartais atrodo, kad yra kažkokia ypatinga technika, naujas ir neįtikėtinas būdas ar dar kažkas, ko reikia paieškoti. O tada jau viskas bus gerai.
Tačiau tai – dar viena, nebūtinai atitinkanti realybę iliuzija.
Yra daugybė kasdienių, paprastų, tačiau ne mažiau vertingų pasirinkimų, kuriais galime padėti sau atgauti jėgas.
Belieka tik pasirinkti ir įgyvendinti neatidėliojant.
Kai protą sunku nuraminti, kūno priežiūra tampa efektyviu įrankiu savijautai pagerinti.
Atliekant 3×10 pratimą, reikia savęs paklausti: ar tai, ką dabar darau, bus svarbu po 10 minučių? Po 10 mėnesių? O gal po 10 metų? Jei veikla, sprendimas ar jausmas išlieka reikšmingi visais trimis laiko pjūviais, verta jai skirti dėmesio, laiko ir energijos. Tačiau jei tai pasirodo besantis trumpalaikis impulsas, kuris greitai praras prasmę, geriau pripažinti jo nereikšmingumą ir pasirinkti prasmingesnę kryptį.
Vieni sprendimai gali pakeisti gyvenimo kryptį, o kiti kuria mūsų kasdienybę.
Kiekvienas turime savo kelią, savo patirtis ir savo pamokas, kurios mus ugdo ir augina. Todėl nesiteisinkite dėl savo pasirinkimų, net jeigu jie vėliau pasirodys netikę ar klaidingi. Kiekviena nesėkmė ar klaida tampa žingsniu į gilesnį savęs pažinimą. Būkite savo gyvenimo kūrėju, o ne kitų žmonių lūkesčių pildytoju.
Pirmasis žodis iš 3D junginio (3D – daryk darbą dabar) – daryk – pabrėžia, kad bet koks veiksmas, net ir klaidingas, duoda daugiau rezultatų nei vien galvojimas apie veiksmą ar svarstymas, kodėl kažko padaryti negalime. Veikti visada naudingiau ir produktyviau nei tik mąstyti. Jei pasiklydai miške – nestovėk vietoje, eik. Ženk žingsnį po žingsnio bet kuria kryptimi, nes judėdamas vis tiek kažkur nueisi. Veikdami mes progresuojame, o tai visuomet geriau nei sąstingis ar regresas.
Sprendimas priimti save, žinoti savo ribas ir pripažinti trūkumus – tai prasmingo gyvenimo kertinis akmuo. Būti sąžiningam su savimi, gebėti laikytis savo vertybių ir pažadų – tai pasitikėjimo savimi pamatas. Gyvenimas vyksta dabar – ne praeityje ir ne ateityje.
Bet gyvenimas nelaukia. Niekas neateis ir nepasakys: „Dabar jau viskas, dabar gali gyventi.” Gyventi reikia čia ir dabar – su tuo, ką turi, su savo patirtimi, sprendimais ir net klaidomis. Nes jos – taip pat tavo istorijos dalis.
Dažnai girdžiu dar vieną nusivylimą – esą tėvai manęs nemylėjo taip, kaip reikėjo. Vis dėlto tas „kaip reikėjo” paprastai reiškia ne tai, ko mums iš tiesų trūko, o tai, ką vėliau susikūrėme kaip meilės etaloną, stebėdami kitus ar lygindamiesi su kitais. Reikia pripažinti, kad ankstesnėse kartose meilės išraiška buvo tiesiog kitokia: tėvai meilę rodė darbais, ne žodžiais. Jie galbūt nemokėjo sakyti „myliu”, bet kasdien dirbo tam, kad vaikas turėtų ką valgyti, kuo apsirengti ir kur gyventi. Vaikus augino ne didvyriai, kaip atrodo dabar, o paprasti juos mylintys tėvai: vaikai padėdavo ūkyje, ravėdavo daržus, atlikdavo buities darbus – tai buvo ne išnaudojimas, o bendro gyvenimo dalis.
Nes būtent tada mes ir augame – kai renkamės ne lengvą, o teisingą kelią.
