Kiek leidžiu kitiems mane pamatyti?
Kiek kartų galvojote, kad norėtumėte būti pastebėti, įvertinti?
Gal net jautėte pyktį, nes pastangos dėl išvaizdos, darbo, santykių ar kitose gyvenimo srityse nepasiteisino taip, kaip norėjosi.
Ir kas nutiko tada, kai kas nors pagyrė jūsų išvaizdą, pastebėjo gerai atliktą darbą ar įvertino įdėtas pastangas?
Ar galėjote tuo pasidžiaugti? O gal skubėjote sumenkinti komplimentą, pajuokavote, pakeitėte temą ar ėmėte įrodinėti, kad iš tikrųjų nieko ypatingo nepadarėte?
Kai galvoju apie buvimą pamatytam, pirmiausia, kyla mintis apie išvaizdą ir įvaizdį.
Drabužiai, stilius ir kitos išoriškai pastebimos detalės gali būti mūsų saviraiškos dalis arba sąmoningai kuriamo įvaizdžio išraiška.
Kita vertus, galvodama apie save ir klausydamasi kitų moterų istorijų, jaučiu, kad čia slypi kai kas daugiau.
Kartais tai jausmai, abejonės ar patirtys, kurių nesinori parodyti. Tai, kaip iš tiesų jaučiamės, kuo abejojame, ko trokštame, bet galbūt nedrįstame pripažinti net sau.
Tuomet įvaizdis gali įgyti visai kitą prasmę. Tampa apsauga, riba bei tuo, kas padeda pasirinkti, ką apie save norime pasakyti, parodyti, o ką nuslepiame ir pasiliekame sau.
Tačiau kiek esame pasiruošę parodyti ir tai, kas slypi po šiuo kiautu? Savo jausmus, abejones, poreikius, netobulumą?
Kokias prielaidas turime apie tai, kiek ir kaip kiti mus priims?
Kviečiu trumpam stabtelėti ir pabūti su šiais klausimais leidžiant savo kūnui, mintims, emocijoms duoti atsakymą..
Neskubėkite savęs vertinti ar nuspręsti, kaip turėtumėte reaguoti.
Tiesiog pabandykite pastebėti ir geriau suprasti save.
