Apie netektis
Netektį kažkada suvokiau labai siaurai ir neteisingai.
Maniau, jog tai mirtis.
Tačiau netektis yra ir apie sveikatos, negimusio kūdikio, darbo, socialinio statuso netekimą, išsiskyrimą, neišsipildžiusias viltis bei lūkesčius.
Apie suvokimą, jog ateityje kažkas gali ir nebenutikti…
Teko skaityti, jog gebėjimui prisitaikyti prie naujų aplinkybių, pakitusio gyvenimo, labai svarbūs ritualai.
Ypač mirties, artimojo netekties atveju. Kuo mažiau ritualų, tuo labiau žmogus įstringa lyg kažko neužbaigęs.
Su netektimi ir jos išgyvenimu susiję ritualai yra kaip kelias, kuriuo svarbu praeiti norint prisitaikyti prie naujos realybės.
Tai, jog šiomis dienomis lankome artimųjų kapus, taip pat yra tam tikras ritualas. Jo pagalba galime įprasminti skausmingas patirtis, gyvenimą, jo tėkmę ir baigtinumą.
Kita vertus, kaip minėjau, netektis – tai ne tik mirtis.
Pastaruoju metu nešiojuosi savo terapeuto mintį apie tai, jog reikia palaidoti lūkestį apie tai, kad viskas šimtu procentų bus taip, kaip norime ir tikimės.
Pagalvojau, jog čia vienas iš tų atvejų, kai lengva pasakyti, sunku padaryti.
Mūsų viltys, lūkesčiai, svajonės yra mūsų tapatybės, identiteto dalis. Kažkas, kas yra būtent apie save.
Save tokį, kuris tikėjo, laukė, gyvenimo viltimis ir suvokimais.
Todėl net jei ir tampa aišku, jog yra dalykų, kurie nebėra apie mane, juos imti ir lyg atiduoti nėra lengva.
O jūs, ar turime kokius nors atsisveikinimo, paleidimo ritualus?
