Kęstutis Marčiulynas Bo Haeng Sunim. Laiškai iš Drakono kalnų: dvasinis vadovas
Nedidelio formato knyga maloniam pasibuvimui su savimi. Lyg labai paprasta, bet kartu labai gili. Taip paprastai, žmogiškai į tą vidinę šerdį, kurioje galima atrasti tuos taip ilgai ieškomus atsakymus. Gal…
„Visą dvasinę energiją atima kritikuojantis protas“.
Labiausiai man įstrigo keli momentai (taip, kaip aš juos supratau):
1. Mes vis kažko siekiame lyg norėdami savo gyvenime daugiau. Daugiau pinigų, daugiau daiktų, žinių, santykių, patirčių ir viso kito. Tačiau knygos autorius sako, kad Rytuose gebėjimas atsisakyti ir yra tas daugiau. Kuo daugiau gebame atsisakyti, tuo daugiau tampame laisvesni ir priimti.
2. Labai svarbu nutraukti ryšius su mums svarbiais žmonėmis. Ir tai nereiškia nebendravimo, vengimo ir pan. Tiesiog nutraukti ryšį savyje matant kitą kaip mamą, tėvą ir kt., bei pamatant jį/ją/juos kaip Kitą – unikalų, išskirtinį ir vertą smalsaus tyrinėjimo. O kartu ir nutraukti tam tikrą ryšį, kad pamatytume save kaip tokius, o ne tik kitų, mums svarbių žmonių tąsą. Ir gal tada kartu kito mirtį, išsiskyrimą galėsime išgyventi kaip mažiau skausmingą ar tiesiog transformuojantį toliau gyvenant savo gyvenimą.
„Visos užsibrėžtos ribos glūdi mūsų sąmonėje“.
„Po daugybės nemalonumų, kančių ir bausmių, bet kokia situacija, kuri anksčiau būtų išgąsdinusi, nė trupučio nejaudina“.
„Kodėl? Nes tai dar kažkas daugiau sukrečiančio, ligi pačių esybės ištakų. Ir tik A?! Čia ir prasideda ta gyvenimo meditacija su savo kasdieniu klausimu: „Kodėl?“ Jei nebūtų kančios, nebūtų kažkas gyvenime baisaus atsitikę, tai taip ir pragyventume be to klausimo“.
„Mokytojau, kodėl medituoti valandų valandas ir nieko nedarai konkretaus karui Vietname sustabdyti? Mokytojas atsakė: Šiuo metu, kai geriu arbatą, aš sustabdžiau karą“.
„Mūsų vienuolyne sakoma, kad neturi reikšmės nukritimas, reikšmingas atsikėlimas. Septynis sykius kristi normalu. Kritimas – nieko tokio, visi krenta. Atsikėlimas yra vertė“.
Palikite komentarą