Ar viduje kažkas yra?
Jau kurį laiką mokausi brėžti ribas ir jų laikytis. Didesnį dėmesį riboms ėmiau skirti vienoje iš savo terapijų. Mano sesija baigdavosi 18.00. Nei anksčiau, nei vėliau išgirsdavau žodžius „mūsų laikas baigėsi“.
Kai kartą iš kito žmogaus išgirdau „Kokia tu savanaudė“, labai apsidžiaugiau. Priėmiau tai kaip įrodymą, jog mano poreikiai yra ne mažiau svarbūs nei kitų, net jei jiems tai neatrodo priimtina ar yra nepatogu.
Kaip ir santykiai, taip ir ribos man nėra tiesė, o greičiau kalneliai, kur galiu pasidžiaugti ar susimąstyti, kad gal šį kartą ir vėl išdaviau save, nusisukau nuo savęs.
Jei kyla mintis, bet juk tai egoizmas, reikia padėti, matyti ir pan. Taip, tikrai tiesa, niekada to neneigiu, tik dabar savęs dažniau paklausiu: reikia ar noriu, būtina čia ir dabar ar gali palaukti, kodėl reikia manęs, gal galiu tuo pasidalinti su kažkuo?
Be to, ar visada žvilgsnį nukreipdama mano savęs, nedarau žalos ne tik sau, bet ir kitam? Ar neatimu iš kito galimybės pajusti savo atsakomybę, gebėjimą, galimybę, meistriškumą?
Ir kai eilinį kartą girdžiu prašymą kažką padaryti, klausiu savęs, gal su tuo susijusias emocijos galiu transformuoti į kitas, man malonesnes? Gal kiekvienas skambutis, prašymas skamba tam, kad patikrinčiau, ar mano viduje kažkas yra. Kažkas, kas yra jautrus ir supratingas kitam, bet kartu ir kažkas, kas yra viduje, saugo savo būstą, juo rūpinasi ir puoselėja. Ir galvoje nuskamba frazė, jog iš tuščio indo neįpilsi. Taigi, ne tik dalintis, bet ir pasipildyti, nes kiekvienas „pabeldimas“ man primena pasitikrinti, ar viduje kažkas yra…
Palikite komentarą