E. E. Schmitt. Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės
Kai kurioms istorijoms, knygoms sunku atrasti tinkamiausius žodžius. O gal ir nereikia ieškoti. Jas reikia tiesiog pajausti, jose pagyventi, išbūti…
Didelė istorija mažoje knygelėje. Apie išmintį, dvasingumą, draugystę, buvimą ir paleidimą, atleidimą.
Kadangi mėgstu skaitant pasibraukti man patikusias vietas, geriau pasidalinsiu keliomis citatomis.
„ – Žinai, Momo, žmogui, kuriam Dievas neatskleidė gyvenimo paslapčių, jų neatskleis ir knyga“.
„ – Tavo meilė priklauso tau. Ji tavo. Net jei Mirjama jos atsisako, ji nieko negali pakeisti. Tiesiog ja nepasinaudoja, ir viskas. Tai, ką tu duodi, yra tavo visam laikui. Tai, ką pasilieki, prarasta amžiams!“
„ – Momo, jei atsakymo nėra, tai jau atsakymas.“
„ – <…> tavo grožis prilygsta tam grožiui, kurį įžvelgi moteryje“
„Būna vaikysčių, su kuriomis reikia atsisveikinti, būna vaikysčių, nuo kurių reikia pasveikti.“
„Auksui nereikia filosofinio akmens, bet variui jo reikia.
Tobulink save.
Numarink tai, kas gyva: savo kūną.
Atgaivink tai, kas mirę: savo širdį.
Paslėpk tai, kas yra čionai: šį pasaulį.
Atsikviesk tai, ko čionai nėra: būsimojo gyvenimo pasaulį.
Sunaikink tai, kas egzistuoja: aistrą.
Sukurk tai, kas neegzistuoja: ketinimą.“
Palikite komentarą