I. Kishimi, F. Koga. Išdrįsk būti nemėgstamas
Ši knyga gali „pakirsti kojas“ arba „trinktelėti į kaktą“. Buvo vietų kur nesutikau, norėjau paprieštarauti ar įsiterpti į dialogo principu tarp filosofo ir jaunuolio parašytą tekstą.
Nepaisant to, buvo apie ką pagalvoti. Seniai skaičiau knygą, kuri taip pakrutintų mano protą.
Prieštarauti gal norėsi ten, kur kalbama apie:
✨ tai, kad problemas neretai susikuriame patys, siekdami tam tikrų tikslų;
✨ ribų brėžimą ir užduočių atskyrimą;
✨ vaikų auklėjimą;
✨ įsikibimą į problemą kaip būdą siekti pranašumo;
✨ požiūrį, kad kitų nereikia nei girti, nei peikti;
✨ tikėjimą žmonėmis ir jų gebėjimu keistis.
Gal dar kur nors.
Nebūtina su viskuo sutikti, ar viskam prieštarauti, pakanka pagalvoti apie tai, kaip aš noriu nugyventi šią savo gyvenimo akimirką. Ir tada, kai kiekvienas prisiimsime atsakomybę už save, suprasime savo indėlį, užduotis, jų svarbą, galėsime galvoti ir apie laimę bei tarpusavio santykius.
P.S. Manau, ši knyga gali būti puikus pasirinkimas dovanai
Tavo draugas jaučiasi nesaugiai, todėl negali išeiti iš namų. Pagalvok apie tai kiek kitaip. Jis nenori išeiti iš namų, todėl sukuria nerimo būseną. <…> Sergantis jis neapsimeta. Nerimas ir baimė, kuriuos jaučia tavo draugas, yra tikri. Jis gali retkarčiais kentėti ir nuo migrenos, ir nuo bjaurių skrandžio dieglių. Tačiau tai taip pat yra simptomai, kuriuos jis susikūrė norėdamas pasiekti tikslą – neišeiti į lauką.
Adleris, neigdamas teiginį apie traumą, sako štai ką: „Joks potyris savaime nėra mūsų sėkmės ar nesėkmės priežastis. Mes ne jaučiame tam tikrų patirčių sukeltą šoką – vadinamąją traumą, – bet iš jų nuaudžiame tai, kas atitinka mūsų tikslus. Mūsų dabarties nenulemia mūsų patirtis – mes apsisprendžiame suteikdami jai tam tikrą prasmę. <…> Dėl savo gyvenimo apsisprendžiame patys, kai suteikiame tiems praeities įvykiams prasmę. Tavo gyvenimas yra ne tai, ką kažkas tau duoda, o tai, ką pasirenki pats, ir būtent tu priimi savo gyvenimo sprendimus.
Žmones valdo ne praeitis, jie siekia tikslų, kuriuos nusistato patys.
Atsakymus turi sužinoti pats, nepasitikėti tuo, ką sužinai iš ko nors kito. Atsakymai, kuriuos gauni iš kitų, tėra laikinas sprendimas; jie nevertingi.
Kažkuriuo savo gyvenimo etapu tu pasirinkai ,,būti nelaimingas“. Taip atsitiko ne dėl to, kad gimei nelaimingomis aplinkybėmis ar patekai į kokią nors nepalankią situaciją. Tai tu nusprendei, kad tau gera ,,būti nelaimingam“.
<…> kaip teigiama Adlerio teleologijoje, „nesvarbu, kas tavo gyvenime nutiko iki šiol, – tai, kaip gyveni nuo dabar, nuo to turi nepriklausyti”. Tai tu, gyvenantis čia ir dabar, esi tas, kuris nulemia savo paties gyvenimą.
Kodėl sau nepatinki? Kodėl tau rūpi tik tavo trūkumai ir kodėl nusprendei nepradėti sau patikti? Todėl, kad pernelyg bijai būti nemėgstamas kitų žmonių ir būti užgautas kurdamas tarpasmeninius santykius.
Bet nepamiršk, kad iš esmės nebūti skaudinamam tarpasmeninių santykių yra neįmanoma. Kai pradedi bendrauti su žmonėmis, neišvengiamai daugiau ar mažiau būni pažeidžiamas ir pats skaudini kitus. Adleris sako: „Viskas, ką gali padaryti norėdamas nusikratyti savo problemų, – gyventi vienas visoje visatoje“. Bet to padaryti negalima.
Tu taip bijojai tarpasmeninių santykių, kad pradėjai nemėgti savęs. Tarpasmeninių santykių išvengti tau padėjo nemeilė sau.
Jei žmogus išties pasitiki savimi, jam nėra reikalo girtis. Giriamasi dėl stipraus nevisavertiškumo jausmo. Todėl tam žmogui labai norėsis puikuotis savo pranašumu. Žmogus bijo, kad nesipuikuodamas neprivers nė vieno žmogaus jo priimti „tokio, koks jis yra“. Taip išauga pranašumo kompleksas.
Bet kol nesėkmėmis naudojamasi kaip pranašumu, kad būtum „ypatingas”, žmogui tos nesėkmės bus reikalingos
Kai nuolat galvojama apie konkurenciją, pergalę ir pralaimėjimą, neišvengiamai kyla nevisavertiškumo jausmas. Taip nutinka, nes nuolat lyginamasi su kitais ir mąstoma: „Aš tą žmogų įveikiau arba „Aš tam žmogui pralaimėjau“. Tai – nevisavertiškumo ir pranašumo komplekso pagrindas.
Tik nusiėmę savo konkurencijos, pergalių ir pralaimėjimų akinius, galime pradėti taisytis ir keistis.
Jei pasikeisi, tavo aplinkiniai irgi pasikeis. Jiems nebus kito pasirinkimo – tik pasikeisti. Pasak Adlerio, žmogus keičiasi pats, o ne keičia kitus. Užuot laukęs, kol pasikeis kiti arba aplinkybės, pirmą žingsnį turi žengti pats.
Mes, žmonės, nesame tokie trapūs, nepriklausome vien nuo traumų etiologijos (priežasčių ir padarinių) malonės. Žvelgiant iš teleologijos perspektyvos, mes patys renkamės, kaip gyventi ir kurti savo gyvenimo stilių. Mes turime tam galios.
Judaizmo mokymuose esama tokio požiūrio: jei pats negyveni savo gyvenimo, tai kas už tave ji nugyvens? Gyveni tik savo gyvenimą. Jei nori žinoti, kam ji gyveni, tai tu jį gyveni pats sau. O jei negyveni savo gyvenimo pats sau, kas už tave turėtų ji nugyventi?
Kas siekia kitų pripažinimo ir rūpinasi tik tuo, ką apie jį mano kiti, galiausiai gyvena kitų žmonių gyvenimą.
Ir prašau prisiminti: jei negyveni tam, kad tenkintum kitų žmonių lūkesčius, tai ir kiti žmonės negyvena tam, kad tenkintų tavo lūkesčius. Kitas žmogus gali nesielgti taip, kaip tau norisi, bet dėl to neverta pykti. Tai natūralu.
Jei gyveni taip, kad būtų patenkinti kitų žmonių lūkesčiai, jei savo gyvenimą patiki kitiems, gyveni meluodamas sau, taip pat – ir aplinkiniams žmonėms.
Tai, kad kam nors nepatinki, yra įrodymas, kad tu įgyvendini savo laisvę ir gyveni laisvas. Tai – ženklas, kad gyveni pagal savo paties principus.
<…> laisvės kaina mezgant tarpasmeninius santykius tokia, kad tampi nemėgstamas kitų žmonių.
Drąsa būti laimingam – tai ir drąsa būti nemėgstamam. Kai įgysi daugiau šios drąsos, tavo tarpasmeniniai santykiai iškart palengvės.
Jei esi susaistytas troškimo būti pripažintas, tarpasmeninių santykių kortos visuomet liks kitų žmonių rankose. Ar gyvenimo kortas patikėsi kitam žmogui, ar laikysi jas savose rankose?
Tik galėdamas jaustis esąs naudingas bendruomenei, žmogus iš tikrųjų pajunta savo vertę.
Šiuo metu tau rūpi tik tie atvejai, kai tavimi pasinaudojo, ir niekas kitas. Tu susitelkęs tik į skausmą, į atvertas žaizdas. Bet jei bijosi tikėti kitais, tai ilgainiui su niekuo nebesugebėsi sukurti tvirto santykio.
Nelaimingiausias žmogus būna tada, kai jam nepavyksta pamėgti savęs. Adleris pateikė visiškai paprastą siūlymą susidūrusiems su tokia tikrove. Jis toks: jausmas, kad teiki naudos bendruomenei arba esi kam nors naudingas, yra vienintelis dalykas, išties leidžiantis tau įsitikinti savo verte.
<…> laimė yra jausmas, kad prisidedi prie kitų gerovės. Toks yra laimės apibrėžimas.
Jei išties jaučiamasi, kad prisidedama prie kitų gerovės, išnyksta ir troškimas būti pripažintam kitų. Juk jau bus atsiradęs tikrasis suvokimas, kad „esu kažkam naudingas”, jau nebereikės taškytis, kad būtum pripažintas kitų. Kitaip tariant, žmogus, kuris yra apsėstas troškimo būti pripažintas, bet dar neturi jokio bendruomeniškumo jausmo, dar nėra pajėgus pripažinti savęs, tikėti kitais ar prisidėti prie kitų gerovės
Jei gyvenimas būtų linija, būtų įmanoma jį planuoti. Bet mūsų gyvenimas – tik taškų seka. Gerai suplanuoto gyvenimo neverta laikyti būtinybe ar neišvengiamybe – jis neįmanomas.
Taigi, apskritai gyvenimas neturi jokios prasmės. Bet tu gyvenimui gali suteikti prasmę. Ir tu esi vienintelis, galintis suteikti prasmę savajam gyvenimui.
Taigi, čia ir dabar nuoširdžiame šokyje susiliek su savo gyvenimo akimirkomis, gyvenk nuoširdžiai. Nežiūrėk nei į praeitį, nei į ateitį. Kiekvieną išbaigtą akimirką reikia išgyventi kaip šokj. Neverta su niekuo konkuruoti, neverta laukti, kol išsipildys lūkesčiai. Jei šoksi, būtinai kur nors atsidursi.
Palikite komentarą