K. McBride. Ar tikrai esu nevykėlė? Knyga apie narcizes motinas ir kaip padėti jų aukoms
Rekomenduoti klientei knygą, kurios pati neskaičiau, man atrodė nelabai kokia mintis. Didelių lūkesčių neturėjau, galvojau, jog tai bus dar viena, mažai įsimenanti knyga. Ir, pasirodo, kuo mažiau lūkesčių, tuo geriau.
Narcizių motinų dukterys nuo mažens įsisąmonina žinią: „Esu vertinama už tai, ką darau, o ne už tai, kas esu“. Bręstant šis stiprus įsitikinimas gali priversti jas elgtis dviem visiškai priešingais būdais: pasiekti gyvenime kuo daugiau arba užsiimti savigriova.
Knyga man patiko ir net labai. Skaitant jautėsi struktūra, minties vedimas į priekį (nebuvo to trepsėjimo lyg sukant vis apie tą patį) ir vilties suteikimas. Autorė teorines įžvalgas labai prasmingai papildo trumpais, tačiau vaizdingais pavyzdžiais.
Save sabotuojančio žmogaus elgesio modeliai ir emocinės problemos paprastai yra ne kas kitas, o išgyvenimo reakcija į nesveiką auklėjimą <…> Jeigu jūsų motina neigė savo jausmus, ji neleido ir jums turėti savųjų.
Pagalvojau, jog net ir nebūtina turėti mama narcizę, kad skaityti šią knygą. Galima ją paskaityti ir tam, jog geriau suprasti savo santykį su vaikais ar partneriu.
Suaugusi dukra ne kartą pasirinks partnerį, negalintį patenkinti net pagrįstų emocinių poreikių, nes nesąmoningai ieško žmogaus, kuris bijo būti emociškai artimas ar pažeidžiamas.
O labiausiai man patiko dalis apie santykių su mama reikšmę renkantis partnerį. Kaip teigia autorė, turint patirtį, kai emociniai poreikiai nebuvo patenkinami, pasirenkamas ir tokių poreikių atliepti negalintis partneris. Dėlto galima kalbėti apie priklausomybės, kopriklausomybės santykius ar vengimą kurti santykius apskritai.
Priklausomybės ir kopriklausomybės santykiuose nė vienas iš partnerių nemyli kito už tai, koks ji žmogus – jie atlieka vaidmenis ir iškreiptai suvokia meilę.
Priklausomybė santykiuose pasireiškia „pasitikiu tavimi; tikiu, kad man padėsi, manimi pasirūpinsi ir pan.“. Tokiu atveju partneris dažnai pavargsta stengtis už du. Tačiau jam dedant mažiau pastangų, moteris vyrą ima vertinti kaip dar vieną patirtį, kurioje jos poreikiai netenkinami. Tai pereina į nusivylimą, atsitraukimą nuo santykių, mintis „jei mylėtų, tai pasistengtų“
Vyras, kuris yra priklausomas nuo moters, jos nepaliks. Mainais už rūpinimąsi moteris tikisi, kad jis užpildys jos širdies tuštumą.
Kopriklausomybė santykiuose pasireiškia „rūpinsiuosi tavimi pamirštant save; matau tave kaip tą, kuriam esu reikalinga; tau reikia, kad tavimi rūpinčiausi kaip motina ir pan“. Tokie santykiai grindžiami moters pastangomis už du. Deja, nuolatinės pastangos išvargina, o partneris dažnai dėl lygiavertiškumo stokos vis tiek lieka nepatenkintas.
Savo klientėms sakau, kad negalima pasitikėti vyrais, nepasitikint savimi ir savuoju „vyro pasirinkimo kompasu”.
Ar knyga tiktų vyrams? Gal ir tiktų, tačiau turinys orientuotas į moteris, dukras, todėl tai gali būti priežastis, dėl kurios knyga tiesiog „nesiskaitytų“.
Na, o moterims – rekomenduoju.
Palikite komentarą