Kodėl svarbu pasitikslinti, o ne spėlioti?
Kodėl taip svarbu po psichologo konsultacijos neišeiti su neatsakytu klausimu ar likusia užstrigusia mintimi?
O gi būtent dėl tokių situacijų (necituoju, perteikiu esmę):
👤 Klientas: „Manau, jog X diagnozė nėra tiksli. Noriu pasikonsultuoti su kitais gydytojais.“
🧠 Aš: „Manote, kad būtent X nėra tai, kas labiausiai lemia jūsų savijautą?“
👤 Klientas: „Taip.“
Ties tuo čia ir baigiame.
Konsultacijos pabaiga.
👤 Klientas: „Tai jūs sakėt, kad man ne X?“
🧠 Aš: „Ne, aš tik pasitikslinau, kaip jūs matote situaciją. Neteigiau, kad diagnozė neteisinga.“
👤 Klientas: „Aaa… dabar supratau.“
Ir kiek tokių situacijų, kai išeiname su mintimi „nes man taip sakė“, „bet tai, matai, kaip man pasakė!!!!“
Ir kiek po to atsiliepimų, nepasitenkinimo, nuoskaudų dėl to, jog tiesiog nepaklausėme „Ar gerai supratau, kad…?”
Todėl labai raginu: klauskite, tikslinkitės, pasakykite, jei kažkas liko neaišku ar užgavo.
Tai – bendro darbo dalis. Ir tikrai, patikėkite, jūs nieko neįžeisite, jei paklausite.
O jums yra pasitaikę kas nors panašaus?
