Kai sunku kalbėti apie tėvus: kaltė, baimė ir vidinė laisvė
Kaip manote, kokia tema daugeliui kalbėti yra sunku?
Tėvai.
Kalbant apie juos ir su jais susijusius skaudulius, dažnai kyla kaltės ar gėdos jausmai. Tai gali būti susiję su įsitikinimu, kad apie tėvus negalima kalbėti blogai, negalima „nešti šiukšlių iš namų“. Kitaip tariant, gali atrodyti, kad išsakydami su tėvais susijusius jausmus tampame blogi, nedėkingi. Daugelis tokiu atveju pajunta lyg gumulą gerklėje, įtampą laikyti vidinius stabdžius ir jokiu būdu nepralaužti barjerų.
Tai dar labiau pastiprinti gali bandymas pasikalbėti su tėvais. Kartais išgirstami žodžiai: „Kaip drįsti man tai sakyti?“, „Kaip gali manęs negerbti, jei taip kalbi?“
Deja, neišsakyti jausmai, žodžiai nedingsta. Vieni bando pamiršti, kiti išveikti ar galvoti, kad patirtys gal tikrai nevertos dėmesio.
Ir vis dėlto – kalbėti apie jausmus nebūtinai reiškia kito kaltinimą ar menkinimą. Ir nebūtinai tai apie ne meilę, neapykantą. Priešingai – dažnai tai apie bandymą atkurti pusiausvyrą. Apie skausmą jaučiant, jog trūko meilės, artumo, dėmesio ir kažko kito, ko tam tikru metu reikėjo.
Ir tik kalbėdami apie jausmus galime mokytis priimti savo patirtį, kaip dalį savęs ir savo gyvenimo. Galime mokytis sau būti tais, kurių mums kažkada trūko. Gal tėvai negalėjo, nemokėjo, nežinojo kaip galima kitaip, bet dabar mes galime mokytis būti sau, dėl savęs ir kitų.
Palikite komentarą