Ar normalu, kai…
Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau jame slypi daug daugiau, nei gali pasirodyti.
Kartais į šitą klausimą atsakau aiškiai išsakydama savo nuomonę, jog tai, ką girdžiu, man skamba kaip fizinis/psichologinis/seksualinis ar kitos rūšies smurtas, o tai man neatrodo normalu.
Kita vertus, nepaisant to, kalbame apie smurtą ar ne, iškyla ir kiti svarbūs šiame klausime glūdintys aspektai:
🔹 Emocijos ir turimos patirtys. Jei užduodu šį klausimą, kokios emocijos man kyla, ką galiu iš to suprasti, kiek leidžiu sau jausti tai, kas man, manyje iškyla? Taip pat, kas skatina mane užduoti šį klausimą – smalsumas, noras pažinti, baimė, nesaugumas, noras kontroliuoti?
🔹 Savivertė. Kas manyje skatina abejonę savimi ir kodėl lyg nepasitikiu savimi atsakant sau apie tai, kas man yra arba nėra tinkama? Juo labiau, kodėl manau, kad kiti žmonės gali duoti „teisingą“ atsakymą man.
🔹 Ribos. Ribų klausimas glaudžiai susijęs su saviverte, todėl klausiant apie „normalumą“ kartu lyg skamba ir tai, ar aš turėčiau ar neturėčiau tai priimti. Į kurią pusę paslinkti ribą – savo, ar kito žmogaus?
🔹 Santykiai. Jei šis klausimas kyla iš santykio su kitu žmogumi, tai kiek galiu su juo tai aptarti? Negaliu? Kas tokiu atveju yra manyje ar santykyje, kad su kitu žmogumi negaliu kalbėtis apie tai, kas man kelia abejonių?
🔹 Vertybės. Kokias mano vertybes, tikslus situacija paliečia?
🔹 Kontekstas. O kas yra „normalu“? Su kuo aš lyginu ir apie ką galvoju, kaip kažkas turėtų ar neturėtų būti. Kam ir kodėl vieni dalykai atrodo daugiau ar mažiau normalūs?
💡 Taigi, ar tai normalu?
Šis klausimas retai turi vienareikšmišką atsakymą. Jis labiau atspindi mūsų vidinį pasaulį, ribas, patirtis ir tai, kas mums svarbu. Užuot ieškojus išorinio patvirtinimo, verta paklausti savęs – kaip aš jaučiuosi šioje situacijoje? Ką man sako mano vertybės, emocijos?
Nes, galbūt, svarbiau ne tai, ar kažkas „normalu“, o tai, ar tai priimtina man. ❤️
Palikite komentarą