Nežinau ar tiesiog nepripažįstu…
Kai dvejoju, esu pasimetime, neatrandu atsakymų… Kiek tame yra ne tiek nežinojimo, pasimetimo ar baimės dėl man svarbios situacijos, kiek baimės pripažinti tai, kad kažkur giliai viduje aš iš tiesų žinau visus atsakymus? Kažkur viduje aš žinau atsakymus, bet kartu suprantu ir tai, kad jei juos įvardinsiu, pripažinsiu, kažką reikės dėl to keisti, atsisakyti, pridėti, išgyventi…
Pasak mokslo, siekiant apsisaugoti mūsų smegenys neigiamas mintis generuoja žymiai dažniau nei teigiamas. Pradedu galvoti, abejoti – gal nepavyks, ne tas laikas, amžius, vieta, žmonės. Nepakankamai moku, žinau. O gal man nepatiks, gal turėsiu išgyventi dar daugiau nei dabar…
Tačiau gal bent galiu savęs paklausti ir sąžiningai atsakyti. Nežinau, ko noriu, ką daryti, ar jaučiu, kad bijau keisti, keistis ir siekti to, kas man iš tiesų svarbu?
Palikite komentarą