Geriausias egzaminas – gyvenimas
Joks egzaminas taip gerai nepatikrina žinių, kaip gyvenimas. Taigi kaip aš praktiškai ruošiausi dėmesingumo egzaminui.
Situacija. Poliklinika. Grįžtu prie kabineto, kuriame man jau atliko tyrimus, tačiau jų nesimato sistemoje. Reikia seselės paprašyti paspausti mygtuką. Prie kabineto laukia moteris, moteris su vaiku ir ateina vyras.
– Gal galėčiau prieiti greičiau praleidžiant eilę, man labai reikia į laidotuves? (vyras)
– Nu čia dabar, gi nebeprisikels, kad 10 minučių užgaiši (moteris su vaiku)
… (aš ir kita moteris)
Pirmą akimirką viduje pajaučiau tylą, tada išgirdau save teisiant. Teisiant moterį su vaiku dėl abejingumo, atjautos stokos ir kt.
Tada mintyse išgirdau „palauk, taigi teisi“, pažiūrėk su dėmesingumu:
1. Kokias patirtis gali turėti moteris, kuri neatjaučia kito žmogaus netekties metu?
2. Kokią žinutę gauna vyras, kuris netekties metu į savo prašymą lyg gauna atsakymą „tu čia niekam nesvarbus“?
3. Ką galiu, ar turiu padaryti, kai stebiu tokią situaciją?
4. Net ir paprastesnėse situacijose visiems pasitaiko „leptelėjimų“. Ką galiu padaryti, kaip galiu keisti situaciją? Gal paaiškinti, atsiprašyti…?
