I.D. Yalom ir B. Yalom. Širdies valanda
Ši knyga man buvo kaip viena iš aprašytų sesijų su klientais – iki pusės ėjosi sunkiai. Atrodė kiek monotoniška skaityti apie sesijas su klientais, taikomus principus ar dalinimąsi pasikartojančia informacija apie save.
Yalomas daug dėmesio skiria terapiniam santykiui, darbui „čia ir dabar“ bei asmeniniam terapeuto atsiskleidimui. Tarp eilučių galima pajusti ir lengvą kritiką kognityvinei elgesio terapijai. Vis dėlto skaitydama ne kartą pagalvojau, kad tiek darbas „čia ir dabar“, tiek prisiminimų perrašymas šiandien yra taikomi ir KET. Galbūt skirtumas ne tiek pačiuose metoduose, kiek jų akcentuose.
Skaitant kilo ir dar viena mintis.
Mano visiškai subjektyvus pastebėjimas, tačiau pasaulinio lygio (gal ir ne tik) specialistai turi tą tokį gal nelengvai užčiuopiamą, tačiau išskirtinumo aureolę. Pagalvojau, jog ir kiti specialistai atrastų gilių, prasmingų sesijų pavyzdžių. Tačiau, turbūt, jos nesulauktų tiek dėmesio.
Vis tik, kažkur, o gal ties kažkurios panašias mintis išsakiusios klientės istorija įvyko lūžis. Ekspertas, gerbiamas specialistas, kurio konsultacija kainuoja 400 dolerių mano galvoje sumažėjo iki „įprasto“ žmogaus dydžio. Žmogaus, kuris abejoja, išgyvena, ieško, klysta ir mokosi kartu su savo klientais.
Ir labiausiai iš šios knygos man įstrigo du momentai:
📌Apsikeitimas su klientu vaidmenimis
📌 Laiško, refleksijos po sesijos rašymas. Nors daugelis sako neturintys laiko teikti grįžtamąją ryšį, vertėtų tai įtraukti kaip į sesijos kainą įskaičiuotą priemonę. Juo labiau ne visada tai, kas specialistui atrodo kaip trūkumas ar nauda lygiai taip pat yra vertinami ir kliento 😊
Viską susumavus galiu pasakyti, jog anksčiau skaitytos knygos man tikrai paliko gilų įspūdį. Nors ši taip pat apie gilius paties autoriaus išgyvenimus, santykį su savo paties prastėjančia sveikata ir atsisveikinimą su dešimtmečius trukusia karjera, jai skirčiau mažiau reikšmės.
