Kai ieškome dar vieno atsakymo, bet pamirštame veikti
Nors psichologijoje mokausi 10 metų, kartais pagaunu save galvojant, kad kuo daugiau sužinome, tuo labiau bijome pradėti.
Skaitome knygas. Klausome tinklalaidžių. Dalyvaujame seminaruose. Sekame specialistus. Ieškome dar vieno atsakymo, dar vieno paaiškinimo, dar vieno žmogaus, kuris galbūt pagaliau pasakys tai, ko iki šiol negirdėjome.
Ir visa tai yra vertinga, tačiau kartu ir paradoksalu.
„Dar žinau per mažai.“
„Dar nesu pasiruošęs ir gal dar viename seminare sužinosiu daugiau.“
„Gal kitas specialistas pasakys tai, kas duos garantuotą, norimą rezultatą.“
Taip įsisukame į nesibaigiančias paieškas. Žinių daugėja, tačiau gyvenimas keičiasi labai nežymiai.
Ir dažnai kyla pyktis – aš juk tiek stengiuosi, tačiau norimas rezultatas net nesišviečia.
Tačiau kaip dažnai drįstame sau pripažinti, kad būti mokiniu, ieškančiuoju, dar iki galo nežinančiu yra saugiau nei imti ir pabandyti. O gal ir siaubingai suklysti.
Kai galvoju, kas yra gera terapija ir geras terapeutas, pirmiausia galvoju ne apie lengvumą. Man atrodo, kad psichologo darbas nėra parduoti gerą savijautą. Jo darbas – padėti žmogui sukurti gyvenimą, kuriame tos geros savijautos atsiranda daugiau. Ir tai nebūtinai apie iš karto pasiekiamus rezultatus.
Todėl gera terapija man yra ne ta, po kurios tiesiog žinai daugiau. Ji yra ta, po kurios po truputį mažiau gyveni savo galvoje ir vis dažniau imi veikti.
Nes gyvenimą keičia ne žinojimas.
Jį keičia tai, ką išdrįstame padaryti su tuo, ką jau žinome.
Palikite komentarą