O gal dar žingsnelį?
Teisinga – neteisinga, gerai – negerai ir kiti juoda – balta mąstymo pavyzdžiai man asocijuojasi su skaitliukais, kur rutuliuką galima perstumti nuo vienos iki kitos pusės. Kitą vertus, kad taip nutiktų, kažkuriuo metu, rutuliukas būna skirtingoje pozicijoje – gal labiau prie vienos pusės, gal viduryje ar juda link kitos pusės.
Ir šį kartą galvojant apie juodą – baltą man kilo visai kitas vaizdinys – prie būdos pririšto šunelio, kurio grandinė pakankamai trumpa. Ir nors jis gali matyti, kas yra kiek tolėliau, jo realybė daugiausia apibrėžta grandinės ilgiu.
Tada galvoju, o jei šią metaforą pritaikyčiau sau ir savo matymą bandyčiau praplėsti? Ko man reikia, kad leisčiau sau tyrinėti platesnę teritoriją taip, kad jausčiausi jaukiai, smalsiai ir norėčiau dar bent truputį paeiti į priekį taip, kad išsigandus nenorėčiau grįžti atgal?
O gal kartu galiu pagalvoti, ką darysiu, kai išsigąsiu, norėsiu atsitraukti? Gal man nereikia atsitraukti? Gal tiesiog galiu būti su ta nauja patirtimi tiek, kol man pasidarys saugu žengti dar vieną žingsnelį į priekį?
Palikite komentarą