Elif Shafak. Mečetė sultono dukteriai
Kaip malonus pasivaikščiojimas. Tokia man buvo ši Elif Shafak knyga. Kaip ir vaikščiojant vaizdingoje aplinkoje galima pamatyti daugybę skirtingų vaizdų, taip ir ši knyga buvo pasivaikščiojimas po meilės, neapykantos, atsidavimo, pasiaukojimo, draugystės bei išdavystės temas. Knyga labai įtraukianti, kiekvieną puslapį verčiau nejučiomis, lyg norint „eiti“ į priekį galvojant, o ką atrasiu toliau.
„Kaip greitai pasikeičia likimas, kaip žemai krintama iš aukštybių. Niekas neapsaugotas, net žmonės, kurie atrodo nepajudinami. O gal jie labiausiai. Gyvenimas – tarsi nematoma spiralė: darbai ir žodžiai tai kelia mus aukštyn, tai bloškia žemyn“
Lyginant su „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ sustojimo apmąstymams momentų atradau kiek mažiau. Kita vertus, juk svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Momentų atsikvėpti ir pamąstyti šioje knygoje taip pat netrūko, o net ir baigus skaityti liko daugybė neatsakytų klausimų.
„Kiekvienam vienaip ar kitaip tenka dalyvauti vaidinime ir atlikti triukus, vieno numeris trunka ilgiau, kito trumpiau, bet galų gale visi nueina nuo scenos pro užpakalines duris, nusivylę ir nesulaukę plojimų“
Būtent neatsakyti klausimai, likę „kabliukai“ man šios autorės knygose yra patys nuostabiausi. Todėl gera knyga vadinu tą, kurią net ir baugus skaityti norisi mąstyti, ieškoti, prisiminti.
„Tiesa yra plaštakė, skraidanti nuo vienos gėlės prie kitos. O tu ją vaikaisi su tinkleliu. Pagavęs būsi laimingas. Bet pagauta plaštakė ilgai negyvens. Tiesa gležna“
Palikite komentarą