Traumos išmintis. The Wisdom of Trauma. Gabor Mate
Kai žiūriu į žmogų, matau grožį, kančią ir neišsenkantį transcendencijos potencialą, – sako Gabor Mate. Depresijos, savižudybių, priklausomybių skaičius nuolat auga ir tampa kaip tam tikra pandemija. Vis dažniau vaikams diagnozuojami įvairūs sutrikimai. Manoma, jog pasaulis tampa suvokiama nesaugia vieta, kurioje norint išlikti reikia elgtis agresyviai, būti įtariu ir siekti dominavimo bei pripažinimo. Ir, deja, tai palaikoma bei apdovanojama. Dėl priklausomybių, poreikio patenkinti savo siekius, griauname savo aplinką. Tačiau mūsų visuomenė nepakankamai supranta tai, priklausomybes ar gilinasi kas iš tiesių slypi už ligos.
Gabor Mate sako, jog būdamas 30-40 metų supratau esantis traumos auka. Savo gyvenimo patirtis jis prisimena kaip gyvenimą holokausto metu, su terorą patyrusia mama, Aušvice nužudytais seneliais bei priverstinį darbą dirbusiu tėvu bei, galiausiai, atidavimą svetimiems žmonėms, kad tik mažasis Gabor būtų išgelbėtas. Nesijaučiau reikalingas ir mylimas, todėl norėdamas jaustis svarbiu, tapau gydytoju. Manau tai viena iš priklausomybių…Taip apie savo gyvenimą kalba Gabor.
Gydytojas sako, jog nebūtina patirti tokių išgyvenimų, „pakanka“ tėvų, kurie negeba reaguoti į vaiko poreikius. Dažnai galvojame ir vertiname kas blogai su žmogumi, tačiau žymiai rečiau keliame klausimą apie tai, o kas nutiko jo gyvenime, kad dabar jis yra tokiu. Nepagalvojame ar nedrįstame užduoti klausimų apie tai, ką prisimeni, ką jautei, kai tai patyrei? Su kuo galėjai apie tai pasikalbėti?
Neginčytina, jog visi turime prieraišumo poreikį, Kitas svarbus poreikis – autentiškumas. Gabor Mate sako, jog autentiško santykio su savimi nebuvimas – tai tik išlikimas. O aplinkoje, kurioje reikia tiesiog išlikti, autentiškumas yra užgniaužiamas. Autentiškumas užgniaužiamas gali būti neleidžiant jausti tam tikrų emocijų, siekiant atitikti visuomenės normas, reikalavimus. Taip išmokstama nebejausti tų emocijų, nuo jų atsiribojama.
Patiriant tėvų smurtą kyla dvi mintys: 1) aš blogas žmogus; 2) tėvai yra blogi žmonės arba manęs nekenčia. Bet kokiu atveju padaroma išvada, jog aš nesu mylimas. Deja, nors suprasti būna sunku, kiti taip elgiasi ne todėl, kad mūsų nemyli, tačiau dėl to, jog dažniausiai nežino kaip elgtis kitaip. Patiems turint traumines patirtis, kitokie elgesio modeliai tiesiog nėra žinomi. Taip trauma kartojasi iš kartos į kartą ir tampa tarpgereneracine trauma.
Priklausomybė, kitos fizinės ir psichikos ligos taip yra traumos pasekmė. Mes nereaguojame į tai, kas įvyko. Reaguojame į tai, kas manome, kad įvyko. Mes nereaguojame į dabartinį momentą, mes reaguojame į praeitį. Taigi trauminė patirtis tarsi atriboja save nuo savęs. Kaip tai nutinka? Traumos situacija būna tokia sudėtinga, jog būti savimi tampa per sunku, nenorime patirti, įveikti kylančių emocijų, situacijos. Taip prarandame save ne tik psichologine, tačiau ir fiziologine prasme – smegenų struktūra pakinta. Tą patvirtina ir moksliniai tyrimai, parodantys, jog traumą patyrusių ir nepatyrusių vaikų smegenų struktūra skiriasi.
Turintis nemažai patirties dirbant su priklausomybių turinčiais žmonėmis Gabor teigia, jog priklausomybę reikia suprasti ne kaip ligą, o kaip pasirenkamą problemos sprendimo būdą. Jei suprastume, jog priklausomybė nėra pirmine problema, tačiau yra kaip atsakas į trauminę patirtį, taptų aiškiau, jog turime kovoti ne su liga, tačiau su už jos slypinčia priežastimi.
Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją. Depresiją reikėtų vertinti kaip sėkmę. Būtent ji parodo kaip giliai esu apleidęs pats save.
Astma ar prostatos vėžys Amerikoje aptinkami žymiau dažniau tam tikrose socialinėse grupėse. Taip nutinka dėl to, jog šioms grupėms priklausančių žmonių streso lygis yra žymiai aukštesnis. Būtent aukštas streso lygis neigiamai veikia imunitetą.
Liga yra normalus atsakas į nenormalias aplinkybes. Paradoksalu, tačiau visapusiško išsivystymo, tobulėjimo kontekste, įvairių ligų dažnumas yra itin didelis. Daugelis lėtinių ligų yra kūno pasirenkamas būdas pasakyti NE. Kai žmogus tramdo savo NE tam, kad įtiktų, patiktų, jaustųsi priimamas, kūnas kažkaip turi įveikti to sukeliamą įtampą. Priešingai, liga ima trauktis siekiant pažinti kūną, jo reakcijas, jų prasmę. Kada imama ieškoti atsakymų apie tai, kokią prasmę turi skirtingi gyvenimo momentai mano gyvenime, santykiuose, kaip aš elgiuosi su savimi, ko mane tai moko, liga ima trauktis.
Psichiatras pacientui gali skirti 10 minučių, tačiau ką per tokį laiką galima padaryti? Išrašyti receptą. Be to, psichiatras tai ne psichoterapeutas – paskirtas gydymas orientuotas į biologinius pokyčius.
Gabor Mate sako neturinti nuostatų prieš medikamentus, tačiau teigia, jog jie nėra atsakymas. Medikamentai gali padėti tik tam tikrą laiką, tačiau atsakymo apie tikrąsias ligos priežastis nesuteikia. O žmogus ligos akivaizdoje klausia, kodėl man, kodėl dabar. Tai klausimai, į kuriuos žmogus nori ir į kuriuos reikia atsakyti. Kol jų neužduodama ir neieškoma atsakymų, neįmanoma suprasti visos situacijos, atrasti gilesnės prasmės.
Trauminė patirtis mus moko išminties, kuri iš naujo atskleidžia dėl traumos prarastą egzistencijos grožį. Trauminės patirtys tampa kaip įspaudai, pėdsakai to, kas mums nutiko. Dėl to mes lyg nebesame mes. Dėl to reikia įveikti tas patirtis, kad vėl taptume savimi. Kai darai kažką dėl kitų, tuo pat metu darai ir dėl savęs. Turime ieškoti su trauma susijusios medikamentinės, psichoterapinės pagalbos bei švietimo. Sutikti žmogų tokį, koks jis yra, nebandant keisti, yra pirmasis žingsnis į pokytį.
Po traumuoto žmogaus kauke, toje personoje slypi sveikas žmogus. Žmogus, kuris tam tikru metu negalėjo savęs išreikšti gyvenime. Todėl svarbu įvairioms emocijos padaryti vietos, t.y. neneigti traumos, tačiau suteikti jai vietos. Nepriimti situacijų kaip savaime suprantamų prieš tai neuždavus klausimų. Žmogus turi būti pamatytas toje šviesoje, kurioje jis nusipelno būti, todėl, visų pirma, svarbu matyti žmogų, o ne jo problemą, taip traumos energiją transformuojant į energiją gyvenimui.
Palikite komentarą