C. Doughty. Kai tavo veidas išnyksta dūmuose ir kitos istorijos iš krematoriumo
Gyvename mirtį neigiančioje kultūroje, kur jaunystės ir grožio akcentavimas lyg nepalieka vietos mirčiai ir jos įsisąmoninimo, priėmimo faktui. Mirties baimė skatina veikti. Taip veikla ir judesys lyg tampa priešprieša mirčiai. Galbūt, sustojimo momentas gyvenime ir tampa tokiu baisiu, nes jis lyg simbolis, pastatantis mus į akistatą su gyvenimo baigtinumu. Baigtinumu, kuriame gyvenimas, tikslai, pasiekimai ir visa kita nugula 2-3 kilogramuose pelenų.
Gal dėl to ir netektis bei mirties faktas tampa lyg kažkuo visiškai netikėtu. O artėjant mirties momentui apie mirtį nekalbėję su savo artimaisiais lyg nustembame ir tą nuostabos momentą siekiame pakeisti verslo siūlomais atributais. Neskaičiuojama pinigų, orientuojamasi į orią paskutinę kelionę ir, galbūt, tokį savo kaltės jausmo prieš velionį išpirkimo būdą.
Vienintelis tikras dalykas yra tas, kad gyvenime niekuo negali būti tikras
Taigi, kaip sako autorė, „mirtis neišvengiamai atima kontrolę“ (p. 157), tačiau, paradoksalu – atgaivina emocijas. Ir nors sielvartas tampa žymiai skaudesnis, intensyvesnis, dėl ko ne visada lengva mąstyti filosofiškai, į mirtį žvelgiant Kafkos akimis bei matant ją kaip gyvenimo variklį ir jo įprasminimo momentą, galbūt, būtent mirtis ir yra tas ryšio su realybe neprarasti padedantis būdas? Galbūt, būtent dėl to, jog sielvartas dėl kito priartina prie minties apie savo mirtį, į gyvenimą galime imti žvelgti išmintingiau. To pasėkoje mirties faktas gali būti priimtas lengviau. Ir tai nereiškia sielvarto, skausmo nebuvimą, tai reiškia išmintį, kurios dėka nebekeliame sau žlugdančių klausimų, kodėl tai nutiko man, už ką, kodėl aš nusipelniau tokio skausmo ir pan.
Štai tokius klausimus knygoje gvildena autorė, kelianti tikslą keisti požiūrį ir nusiteikimą mirties atžvilgiu. Priimti ir pripažinti mirtį jos neneigiant, su pagarba išlydint artimuosius, nebandant netekties slėpti ar iškreipti pagražinant. Žavesio knygai suteikia ir tai, jog aprašydama realias krematoriumo istorijas autorė jas papildo platesniu kontekstu, studijų metu įgytomis žiniomis.
Kai susirandi bendraminčių, gyventi tampa lengviau, nelieka kvailų įsitikinimų ir susvetimėjimo
Visai nenorėčiau skaityti krematoriumo istorijų dar kartą, tačiau bendrai knyga labai verta dėmesio. Įstringanti, užkliudanti ir sustabdanti ties savo įsitikinimais apie mirtį, jos pasitikimą, priėmimą bei bendrai kultūrą, kurioje tai, kas neišvengiama, kartais bandoma įvilkti į kažkokį nematomą rūbą. Galbūt, būtent šis neigimas ir plevena kaip kažkas nematomo, tačiau egzistuojančio.
Palikite komentarą