Gavin de Becker. Baimės dovana
Man labai patikusi knyga, kurią, pirmiausia, rekomenduoju merginoms, moterims ir mokytojams, kurie klasių valandėlių metu gali aptarti saugumo, smurto, tarpusavio santykių temas.
Išskiriu moterišką lytį, nes kaip autorius rašo, tenka pripažinti, kad moterys žymiai dažniau tampa smurtaujančių vyrų aukomis. O tampa dar ir dėl to, jog vyrauja įsitikinimas, jog moteris turi būti švelni, maloni, besišypsanti. Kokiais epitetais apibūdinama griežtai atrodanti, savo nuomonę turinti ir konkretumu pasižyminti moteris? (beje, etikečių klijavimas yra vienas iš signalų, liudijančių apie kito asmens tikslus). Atsakyti į tai jau palieju Jūsų fantazijai ir patirčiai, bet pripažinkime, ne pačiais maloniausiais. Švelniausiu atveju tokia moteris bus bent jau nemoteriška. Bet čia svarbus priminimas, jog saugumas yra svarbiau svetimų ar pavojų keliančių žmonių nuomonės. Todėl autorius kelis kartus pakartoja, kad „NE“ – tai jau visas sakinys ir aiškintis, o juo labiau svetimiems, mes nieko neprivalome, kad ir ką jie bepagalvotų.
Nors autorius pateikdamas daugybę pavyzdžių analizuoja amerikiečių gyvenimą, tačiau ir pas mus gan dažnai pasitaikanti frazė „Kas galėjo pagalvoti? „Kaip čia taip galėjo nutikti?“. Taigi, jeigu būtume atidesni ir nepraleistume prieš akis plevėsuojančių raudonų vėliavėlių, pamatytume, jog daugelį smurto atvejų buvo galima numatyti.
Signalus, kuriais galime prognozuoti smurtą, autorius pateikia ir analizuoja knygoje. Jis sako, kad kiekvienas galime būti ekspertu prognozuojant elgesį, nes mūsų smegenys vystėsi ir evoliucionavo taip, kad galėtume jausti bei įvertinti galimą grėsmę. Taigi jeigu nenorėsite skaityti visos knygos, rekomenduoju perskaityti tą ne tokį jau ilgą skyrelį apie juos.
Autorius paliečia ir socialinių medijų sritį, kuomet stebint dažnai matomus, įžymius žmones išauga noras ir pačiam tokiu tapti. Tik, deja, ne darbo ir įdedamų pastangų dėka, tačiau persekiojimu ar net nužudymu. Žiniasklaidos skiriamas dėmesys tampa tai, ko smurtautojas siekia – dėmesio ir pripažinimo, kurio dažniausiai niekada nėra anksčiau gavęs. Na, ne išimti ir žinios. Svarbus autoriaus priminimas, apie tai, jog per žinias girdime informaciją apie blogį, tačiau ne apie tai, kaip jo išvengti ar apsiginti. Taigi jis skatina kiek daugiau apmąstyti, ar žinios orientuotos į pagalbą mums.
Ir pabaigai. Kaip nesumaišyti baimės siunčiamų signalų ir nerimo? Nerimaujant gali atrodyti, jog neleisime įvykti tam, dėl ko nerimaujame. Deja, nerimui skiriama energija labai vargina ir sekina mūsų jėgas reaguojant į tikrą pavojų. Ir bėda dažnai būna tame, jog nerimaudami dėmesį sutelkiame visai ne ten, iš kur pasirodo tikrasis pavojus. Taigi norint pastebėti galimus pavojaus signalus, mums svarbu lavinti dėmesingumą, o ne vaizduotę. O jei labai norime padirbėti ir su vaizduote, savo kūrybiškumą galime panaudoti ir ne siaubingiausių baigčių numatymui.
„Tiesą sakant, baimės vaidmuo jūsų gyvenime sumažėja, kai jūsų kūnas ir protas žino, jog išgirsite ir vėjo varpelius, tad jums tikrai neprireiks klaksonų.“
Kiek pats autorius aprašo, būdamas vaiku turėjo didelę smurtinės aplinkos patirtį. Dėl to jo veiklos vaikystėje buvo nerimavimas ir prognozavimas. Paklaustas, kas jam padėjo pačiam netapti smurtautoju, jis atsakė, jog svarbu turėti bent vieną žmogų, kuris palaikytų ir tikėtų tavimi.
O aš pagalvojau, jog reikėtų žymiai daugiau kalbėti apie autoriaus pristatytus smurto požymius, elgesio prognozavimą, situacijas namuose, darbe ar kitose vietose.
Šį kartą be citatų tikrai neapsieisiu, taigi keletas jų 😊
Venk būti šalia to, kuris, kaip tau atrodo, gali tave sužeisti.
Visi matome ženklus, nes esama universalaus smurto kodo.
Ar to išmokstama sunkiuoju būdu, ar lengvuoju, tiesa tokia, kad saugumas priklauso nuo jūsų pačių.
Teisingumas gerai, bet saugumas reiškia išgyvenimą.
Kiekvieną dieną žmonės, sumaniai besipriešinantys savo intuicijai, gerai pagalvojus, tampa smurto ir nelaimingų atsitikimų aukomis. Tad mums stebintis, kodėl taip dažnai tampame aukomis, atsakymas yra akivaizdus: nes mums puikiai sekasi jomis būti.
Savo akademiją lankėte ilgus metus, ir, kad atsiimtumėte smurto prognozavimo diplomą, tereikia priimti vieną tiesą: nėra jokios paslapties apie žmogaus elgesį, kurios negalėtų išsiaiškinti jūsų galva ar širdis.
Jeigu žmonės priverstinį suartėjimą laikytų nederamu elgesiu, koks jis ir yra, galbūt mažiau rūpintumėmės dėl nenoro pasirodyti nemandagūs.
Turiu žinutę moterims, kurios jaučiasi priverstos ginti savo nerimą dėl saugumo: pasakykite tam viską apie pavojų žinančiam ponui, kad jis neturi pasakyti nieko, kas būtų naudinga jūsų asmeniniam saugumui. Pasakykite jam, kad jūsų išgyvenimo instinktas yra gamtos dovana, kuri apie saugumą žino gerokai daugiau nei jis. Ir pasakykite jam, kad gamtai nereikia jo pritarimo.
Kai pirmą kartą suduodama moteriai, ji yra auka, o kai antrą kartą – ji yra savanorė.
Vyrai, kurie negali atstoti, pasirenka moterį, kuri negali pasakyti „ne“.
Galimybės, paaiškinau, yra prote, o saugumas įtvirtinamas suvokiant tai, kas yra už proto ribų, suvokiant tai, kas vyksta dabar, o ne kas gali įvykti.
Nerimas yra baimė, kurią susikuriame patys.
Nerimą, skirtingai nei tikrą baimę, visuomet sukelia neužtikrintumas.
Palikite komentarą