Iš asmeninių eksperimentų apie ribų brėžimą
Vienos paskaitos, kurią pradėjome ir baigėme dėmesingumo praktika, pabaigoje dalyvė paklausė, ar pati įprastai atlieku praktikas. Taip, iš tiesų šias praktikas darau, nes matau didelę jų vertę.
Studijuojant kognityvinę elgesio terapiją bei mokantis apie laipsnišką pagalbą klientui pratinantis vengiamų patirčių, atliekant eksperimentus taip pat turėjome galimybę ir patys treniruotis. „Nejauku, nedrąsu, kaip čia atrodys“ greitai išlenda, kai reikia nulipti nuo savo „šilto pečiaus“. Bet dėstytoja sako, kad kito kelio kaip daryti, deja, nėra. Pamažu, kad ir su maža sėkme, bet į priekį.
Na ką gi, kaip mokyti kitus išlipti iš senų batų, jei pačiai baisu? Tai ir aš pasitreniravau kasdienėje situacijoje jau po mokymų. Noriu padirbėti ties tuo, kad savo vieta mokėčiau pasirūpinti ne mažiau nei kitų, t.y. mažiau spausčiausi dėl kitų gerovės savo sąskaita.
Batų parduotuvėje matuojantis vieną batą, paprašau atnešti kitą. Tuo metu ateina vyras nusipirkti batų tepalo. Pardavėja su juo pasišneka, parduoda. Taip, aš juk niekur neskubu, palauksiu… Pasimatuoju, perku batus, prieinu prie kasos. Su „vėjeliu atskrenda“ vyras, kuriam labai reikia pasiklausti ar dar bus jo norimų batų dydžių. Manęs jis, aišku, nepaiso, kalba apie tai, ko jam reikia, ir užsuka man mintį apie už progą pasitreniruoti.
Jau pasirengusi mokėti ir matanti kaip pardavėja nukreipia dėmesį nuo manęs į pokalbį apie prekių papildymą, kategorišku balso tonu pasakau PALAUKS.
Sutrinka moteris, sako, taip laukiu.
Ne, sakau jis palauks, aš atėjau pirma. Sutrinka ji dar labiau. Sukasi mintys ir man, kaip čia dabar bus. Kaip reaguos pardavėja, vyras.
Ir nieko nenutiko. Teisingiau nenutiko nieko baisaus, ką buvo galima įsivaizduoti, jei paprašysiu sau „reikiamos vietos“.
Taigi, kokią patirtį gavau?
1. Paprašydama sau vietos nemanau, kad kiti menkesni, mažiau svarbūs ar pan. Suprantu, kad AŠ nesu mažiau svarbi ir turiu lygiai tokią pat teisę būti ten, kur noriu.
2. Jei prašau ko nori, dar nereiškia, kad kiti 100 proc. sureaguos priešiškai ar tiesiog ignoruos.
3. Net jei ir nelabai malonu brėžti ribas, galiu išbūti su nemaloniais jausmais ir atrasti savo įsitikinimus, patirtis paneigiančių įrodymų.
4. Ribų brėžimas ir savo poreikių išsakymas gali padėti ir kitiems susimąstyti apie savo elgesį ir jo priežastis.
Ar „įsipatoginti“ socialinėse situacijose brėžiant ribas tokiu būdu pakanka vieno karto? Vargu, tačiau galvoje turimas ir aplinkoje egzistuojančias ribas kas kartą galima išbandyti bei patikrinti ar jos tikrai tokios, kaip atrodo
Taigi, tęskime…
Palikite komentarą