D. Žalytė. Gamtos terapija
Kai ši knyga buvo išleista, mačiau daugybę kolegų įrašų, pasidalinimų. Nepaisant to, kažkuri mano vidinė dalis klausė, „na kažin kas ten jau tokio gero?“. Taigi neliko nieko kito kaip patikrinti 😊
Kadangi esu dalyvavusi G. Žalytės mokymuose, skaitant knygą taip pat lydėjo tas ramus autorės balsas, kvietimas būti patirtyje.
Kartais stabtelėjau pagalvoti apie knygos pavadinimą ir jo sąsają su tekstu, tačiau būtent šis stabtelėjimas man buvo dar didesnis kvietimas ieškoti ryšio.
Gal dėlto man ši knyga buvo apie ryšius – savyje, su savimi, gamta, aplinka, kitais, praeitimi, ateitimi, vertybėmis. Apie tą vidinę savastį, kuri visada ir visuose mumyse yra, tik dar nebūtinai pažinta.
Skaitant vis galvojau, jog jei kas iškosite knygos dovanai, tai ši būtų labai puikus pasirinkimas 😊
Taip pat galime atlikti vieną iš autorės paminėtų praktikų ir paskirti laiko saugios vietos vizualizacijai, t. y. prisiminti ar vaizduotėje susikurti vietą, kurioje jaučiamės saugūs, ramūs, mylimi.
O tai padarius, kviečiu pasiskaityti citatų iš šios tikrai nuostabios knygos.
Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę istoriją apie save. Šios istorijos mums būtinai reikia, kitaip neturėtume tapatybės. Tačiau kartais mūsų istorija yra ne visai apie mus, bet apie tai, kas ko iš mūsų tikėjosi, kieno lūkesčių mes neatitikome, ar kokioje aplinkoje teko augti.
Jeigu po truputį keičiasi metaforos, kuriomis apie save ir pasaulį galvojame, atsiranda ir naujų galimybių. Tik, žinoma, mūsų mąstymas nesikeičia be emocinių pokyčių, nes, kad ir kiek norėtume save laikyti racionaliomis būtybėmis, neracionalus, emocinis mąstymas, kylantis iš mūsų ankstyvųjų patirčių ir ypač ankstyvųjų emocinių traumų, mus veiks stipriausiai.
Žmogaus kūnas, kad ir kiek įtampos jame būtų susikaupę, tikrai niekada netampa betoninis ir, kol esame gyvi, gali „atsileisti“.
Veiksmingas užnugaris, ko gero, turėtų pasižymėti dviem esminėmis savybėmis: būti pakankamai stiprus ir visiškai patikimas, nekelti mums jokios grėsmės. Pavyzdžiui, vaikas negali būti suaugusio žmogaus užnugariu, nes geba gerokai mažiau. Užnugariu negali būti ir nepatikimas žmogus, juk mes nežinome, ar jis, susidūręs su pavojumi, nepabėgs ir nepaliks mūsų vienų. O jei kyla abejonės, ar jis pats nekelia mums grėsmės, toks žmogus taip pat negali būtų mūsų užnugariu. <…> Taigi, užnugariui svarbi dar viena savybė: prognozuojamumas.
Jeigu augome be užnugario, galime likti tvirtai įsitikinę, kad niekuo šiame pasaulyje pasitikėti negalima ir turime „suktis“ vieni. <…> Atgauti tikrą pasitikėjimą žmonėmis, kad galėtume jiems kartais iš tiesų leisti tapti mūsų užnugariu, ir išmokti atskirti tuos, kuriais pasitikėti iš tikrųjų galima – ilgai ir sudėtingas procesas. Jeigu leidžiamės į šią kelionę ir nuoširdžiai stengiamės suprasti, kas vyksta, kaip iš tiesų elgiasi kiti žmonės ir mes patys, pakeliui tenka „suvirškinti“ daug nemalonios tiesios tiek apie kitus, tiek apie save. <…> Tačiau yra vienas nuostabus dalykas, apie kurį mes dažnai nepagalvojame, – pats gyvenimas, ta paslaptinga, mus nuolat pirmyn vedanti jėga, yra mūsų visų užnugaris.
<…> perlipti per savo įsitikinimą kaip per tvorą vaikystėje, kai atrodo, kad su ta tvora baigiasi pasaulis, o perlipęs ją pamatai, kad už jos pasaulis tik prasideda. Tik perlipus tampa įmanoma pamatyti savo įsitikinimo „tvorą“ iš kitos pusės, o kartu pradėti matyti ir kitokią, įsitikinimui prieštaraujančią, informaciją.
Gana didelė dalis mūsų gyvenimą be reikalo apribojančių ir psichologines problemas keliančių dalykų tokie ir yra. Ir gyvuoja jie todėl, kad mums išties nelengva pastebėti tai, ko nepastebime, t. y. mūsų įsitikinimams prieštaraujančių faktų. Kad tai taptų įmanoma, tenka imtis atsakomybės, susikaupti, išjungti „autopilotą“ ir žengti į naują, nepažįstamą teritoriją.
<..> gedėjimas baigiasi tada, kai atleidžiame realybei.
Ar norėsime atleisti mus sužeidusiems žmonėms, dažnai yra mūsų pasirinkimas, tačiau yra vienas žmogus, kuriam, kad galėtume iš tikrųjų gyventi toliau ir turėti ateitį, būtina atleisti. Ir tas žmogus esame mes pačios. Kad galėtume vėl kvėpuoti, būtina nusirengti prakeiksmo drabužį ir atleisti sau už tai, kad pačios save išdavėme ir skriaudėme. Ir kartais tai būna labai sunki, galbūt pati sunkiausia vidinio darbo dalis.
Vaikystėje patirtas apleistumo skausmas labai iškreipia šio žmogaus santykių pusiausvyros suvokimą.
Esminis dalykas, būdingas visiems prieraišumo traumų turintiems žmonėms, yra padidėjęs grėsmės ir baimės jausmas.
Nes viskas, ko reikia, mumyse jau yra, tik kartais daro ne tai, ką reikia.
Priešingai, tik pripažinta bet kokia tiesa gali likti praeityje ir išlaisvinti mus ateityje, kai nebereikės dėti milžiniškų pastangų įtikinėjant, kad juoda yra balta.
Ko gero, pats svarbiausias, esminis klausimas, į kurį tenka ieškoti atsakymo kiekvienam iš mūsų po skaudžių, sukrečiančių išgyvenimų – kaip išsaugoti arba atkurti pasitikėjimą gyvenimu, žmonėmis ir savimi. Pasitikėjimas – tarsi tiltas, per kurį tai, kas mumyse geriausia, gali keliauti į pasaulį. Jeigu šio tilto nėra, jeigu jis sudegintas ir neatstatytas, nieko prasmingo vykti negali.
Kartais mes, žmonės, tarsi bandome būti niekuo, kad tik netaptume pažeidžiami: neturėti jokios nuomonės, neatstovauti jokiai pozicijai, nepriklausyti jokiai grupei, nepuoselėti jokių svajonių, neprisiimti jokios rizikos, neturėti jokių įsipareigojimų. Tarsi būtume visaip skaičiavę, kaip galėtume likti ganėtinai saugūs, ir radę tik tokį būdą.
<…> daugumą laiko iš tikrųjų nežinome, kas vyksta, tačiau nežinia mums labai nemaloni, ir todėl nuolat kuriame istorijas, kurios bando paaiškinti vykstančius įvykius. Ir jomis tikime.
Tačiau už mūsų kilmės šeimos pasaulio egzistuoja labai didelė ir įvairių galimybių kupina erdvė.
Palikite komentarą