Atrandame kartu

Alkoholio vartojimas turi labai ilgą istoriją, kuri daugiau ar mažiau susijusi ir su socialinėmis, kultūrinėmis normomis.

Kokių frazių, posakių apie alkoholio vartojimą ar jo atsisakymą pamenate iš vaikystės, o gal ir dabar tenkančių girdėti? Tai ko čia įsivaizdini? Tai kaip čia ne prie kompanijos? Negerbi šeimininkų? Ir kaip dažnai pasirenkant nevartoti alkoholio prireikia aiškintis, teisintis ar klausytis kitų minčių „tai gal nėščia?“ ir kt.?

Deja, kai kuriuos biologija, gyvenimo aplinkybės priverčia susidurti su priklausomybe – liga, kurią, kaip teigia knygos autorė, nėra lengva gydyti. Juo labiau, ne taip lengva padėti ir tiems, kurie būna, gyvena su sergančiuoju. Dalindamasi asmenine patirtimi autorė orientuojasi būtent į pastaruosius – į tuos, kurie dažnai pamiršta save ir savo gyvenimą lyg pašvenčia kitam, jo ligai, pasirinkimams. Nors santykis, įvardijamas kaip itin svarbi sveikimo dalis, autorė kviečia ypatingą dėmesį skirti sau, o tai kas susiję su liga, perduoti į specialistų ir paties sergančiojo rankas.

Man ši knyga „nesuskambėjo“ nei asmenine, nei profesine prasme. Priklausomybių tema nesidomiu, įdomu buvo skaityti labiau dalis apie asmeninius išgyvenimus ir patirtis, tačiau tikiu, kad gyvenę ar gyvenantys su artimuoju, sergančiu priklausomybe nuo alkoholio ar kokia kita, turėtų paliesti bei pakviesti sąmoningumui atsisukant į savo gyvenimą.

Žinau, kad niekas nenukeliaus už mane mano kelionės. Tavo irgi. Bet žinau ir tai, kad niekas dar neįveikė savo pelkių ir bedugnių vienas. Kepinančios dienos ir svilinančios naktys, pūvantys vakarai ir dvokiantys rytai tikrai baigiasi, kaip viskas ir niekas, jie irgi nesitęsia amžinai. Bet tik tada, jei neliksime geležinėje vienumoje.

Drakoną neužteks nudėti kartą ir visiems laikams. Bus netgi klystkelių ir atkryčių – sausų ar tikrų. Ir tam, kuris vartoja, ir Tau, kuris nuo tikrų emocijų jau apsišarvavai plieno šarvais. Bus gera išmokti kad klaidos – tai mokymosi dalis, kad atkrytis – tik vienas iš didelio proceso gabalų. Nebūna, kad žmogus be pastangų „žydi ir kvepia“.

Suvokimas, kad čia AŠ galiu pakeisti šios valties kryptį, nepaisydamas nieko – nei vidinių (mano dabartinių žinių ir gebėjimų), nei išorinių (kartu plaukiančių pakeleivių būdo ir elgesio ar bangų aukščio, saulės intensyvumo, vėjų krypčių) sąlygų, yra lemiantis. Ir priklausomybė, ir vadinamoji antrinė priklausomybė turi milijoną bendrų bruožų, bet vienas yra identiškas – Tu negali pradėti savęs kurti ir auginti, kol save žudai ir naikini. Negali gerti ir tuo pačiu metu būti blaivus. Neįmanoma pasiduoti varganam ir nutriušusiam gyvenimui ir tuo pačiu nubusti žiedlapių vonioje. Vaikščiok, kiek nori ant tų peilio ašmenų, be kraujo neapsieisi. Nustoti save žaloti yra tik vienas būdas – nulipti nuo pjaustančio lyno.

Ką žinau ir dėl ko nebijau kartotis – jei keisiesi Tu, keisis ir pasaulis aplink Tave. Banaliau nebūna, bet teisingiau – irgi.

Priklausomybė – vienareikšmiškai izoliacijos liga. Kopriklausomybė – irgi.

Kai pasijusime ne vieni, pasijusime saugūs. Žinoti, kad esi jautrus ir pažeidžiamas, bet ne vienas – jau labai stiprus pamatas gerai, saugiai, stabiliai gyventi.

„Galiu drąsiai sakyti, kad moterims , aukos” pozicijose dažnai būdingas sadistinis polinkis, kuris reiškiasi atrandant silpnesnį už save, ligotą, kurį galima kontroliuoti, tvarkyti taip, kaip nori. Jei kitam blogiau nei man, tai man nuo to pagerėja. Veikia tokia logika. Tai noras ir iliuzija savo viską meile pakeisti panašus į artimojo reikalavimą operacinėje perimti skalpelį ir kitus įrankius iš chirurgo, esą jis pats padarys operaciją, nes labai myli. Blogiausia, kad praktiškai nėra jokių būdų, kaip tokią nuostatą pakeisti”, – aiškina psichiatrė Vilma Andrejauskienė.

Pasikartosiu kai nevaldai SAVO gyvenimo – susifokusuoji į KITŲ kontrolę. Kai nekontroliuoju SAVĘS nori – valdyti VISUS ir VISKĄ aplinkui.

Taigi receptas paprastas ir aiškus – vos kyla noras paaiškinti kitam, kaip jis turi keistis ar gyventi, išsyk nukreipk kontrolę į klausimą „Ką AŠ šiandien padariau ir dar padarysiu dėl savęs?” Nebesuk akių nuo savo žaizdos ir žinosi, kokių vaistų reikia.

O kai vieną dieną savo pokyčiui pasakai TAIP, pajuda ledynai.

Žinau tik vieną – keistis aš neprivalau. Keistis aš renkuosi.

Ką šiandien darysiu dėl savęs ir dėl sveikimo?

Taigi pirmas ir svarbiausias mokytis turi pradėti belstis ne iš kito, o iš mano vidaus.

<…> priklausomas žmogus negali daryti nepriklausomų sprendimų. <…> kopriklausomas irgi.

Esmė yra ne išvengti ir apeiti bedugnes, o pasiimti save už rankos ir tą bedugnę pereiti. Kaip kaskart į klausimą: ,,Kaip laikotės?” atsako vienas labai nuoširdus mano klientas Jonas: „Drąsiai drebėdami einame į priekį.”

Ne dėl jūsų susirgo, ne jūs sukėlėte ligą, ne jūs galite ja kontroliuoti ir ne jūs pagydysite.

Padėk ginklus, nusimesk šarvus ir atsisek geležines apykakles. Pasisveikink su savo cunamiais ir leisk apkabinti Tavo skausmą. Iš pradžių to bus net per daug.
Ir tada tegul amžiams nebenorėsi grįžti į lauką, kur: priklausomi save atiduoda už butelį, artimieji save atiduoda už dyką

Ir jei jau teks išgyventi išsiskyrimo skausmą, tai tegul jis bus prasmingas kaip gimdymo – atsiskirti privalome, kad abu išgyventume. Baikime tiesmukai. Tokie, kokie esame šiandien, turime numirti, kad išliktume gyvi.

Kai mes tampame geresni kitam, kažkokiu mistiniu būdu tampame geresni patys sau. Bet lygiai taip pat ir atvirkščiai – kai padedi sau, padedi ir kitam. Tai ne egoizmas. Tai higiena. Kai aš tampu savarankišku, autonomišku žmogumi, mano širdies niekas nebesujauks

Mano idėja ir formulė, dirbant su priklausomu žmogumi, paprasta: Aš neklausiu, kodėl Tu geri. Aš klausiu, kokį skausmą gerdamas nori nuplauti.

Ko bijai, jei papasakosi man apie savo gėdą?