O su kuo mes save lyginame?
Vis dažniau imu manyti, jog tokio tipo paveikslėliais verta apsiklijuoti ne tik šaldytuvą, bet ir namų ar darbo aplinkos sienas.
Kaip dažnai jaučiamės ne tokie ar nepakankami?
🔹 Nepakankamai gražūs.
🔹 Nepakankamai protingi ar pasitikintys savimi.
🔹 Nepakankamai uždirbantys.
🔹 Nepakankamai produktyvūs.
🔹 Nepakankamai tobulai leidžiantys laisvalaikį.
Ir apskritai – daugybę dalykų darantys nepakankamai.
Tačiau su kuo mes lyginamės? Ir ką apie kitus iš tiesų žinome?
Matome tik nedidelę jų gyvenimo dalį. Tai, ką jie nusprendžia parodyti. Tai, kas matoma virš vandens.
Konsultacijų metu tenka girdėti užklausas „noriu augti ir tobulėti“, „noriu išeiti iš komforto zonos“, „noriu būti geresne savo versija“.
Ir tame tikrai nėra nieko blogo.
Tačiau vien pati užklausa, jos formuluotė mane skatina svarstyti, ar čia žmogaus noras, vidinis pajautimas, ar iš aplinkos prisiimta siekiamybė, „nes gi taip labai populiaru“.
Kartais susimąstau, jei nesakau, kad nuolat augu, tobulėju ir išeinu iš komforto zonos, ar tai reiškia, kad esu sustojęs? Kad kažko nepasiekiu? Kad esu mažiau vertingas?
Ir darosi liūdna, jog net saviugda kartais tampa nauja lyginimosi forma.
Kai pradedame lyginti ne tik savo pajamas, išvaizdą ar pasiekimus, bet ir tai, kiek skaitome knygų, kiek medituojame, kiek dirbame su savimi ar kiek kartų buvome terapijoje.
Dar liūdniau pasidaro viešoje erdvėje pamačius klausimus: „Gal man reikia terapijos, nes kiti ten kažką randa?“
Kartais atrodo, kad net terapijos pradedame norėti ne todėl, kad jaučiame poreikį, o todėl, kad aplink mus apie ją tiek daug kalbama.
Todėl norisi kviesti save ir kitus ieškoti ne tik to, kas padeda pritapti prie kitų, bet ir to, kas leidžia tapti savimi tokiu, kokiu norime būti patys.
💭 O jūs kada paskutinį kartą savęs paklausėte: to, ko siekiu, iš tiesų noriu aš, ar tiesiog manau, kad turėčiau to norėti?
