M. Wolynn. Tai prasidėjo ne nuo tavęs
Lengvai, greitai susiskaičiusi ir įtraukusi knyga apie iš kartos į kartą perduodamas traumines patirtis.
Remiantis moksliniais tyrimais autorius aiškina, kad protėvių išgyvenimai gali būti perduodami per genetiką bei epigenetinius pokyčius.
Pasak autoriaus, šias patirtis šiandien galime tyrinėti pasitelkdami kalbą. Tai šiek tiek paradoksalu, nes trauminės patirtys smegenyse dažnai išsaugomos fragmentiškai, todėl jas sunku išreikšti žodžiais. Tačiau analizuodami savo vartojamus žodžius, pasikartojančias frazes ar emocinius akcentus galime geriau suprasti, kas galėjo vykti gyvenusių prieš mus žmonių istorijose.
Vis tik buvo vietų, kuriose suabejojau.
📌 Mintis, kad vaikai turėtų suprasti ir atleisti tėvams.
Man atrodo, kad žmonių patirtys gali būti labai įvairios — kartais net sunkiai suvokiamos. Dėl to kai kurios knygos vietos gali sukelti pyktį arba būti išgyvenamos kaip spaudimas neigti savo asmeninius jausmus.
📌 Kartais knygoje jautėsi mistikos poskonis.
Minėtos sėkmės istorijos, kai panikos atakos ar kitos sudėtingos patirtys reikšmingai pakisdavo po vieno susitikimo. Nors tokie pokyčiai gali įvykti, vietomis tai kėlė nerealistiškų lūkesčių įspūdį.
📌 Ne visi žinome savo šeimos istoriją ar tai, ką išgyveno mūsų protėviai
Tokiu atveju gali būti neaišku, su kuo konkrečiai dirbti ir ką bandyti keisti.
Nepaisant to, knyga man visai patiko. Labiausiai įsiminė dėmesys vartojamai kalbai, pasikartojantiems žodžiams ir darbui su vaizdiniais. Tai privertė dar kartą susimąstyti, kiek daug apie mūsų vidinį pasaulį gali pasakyti tai, kaip kalbame apie save ir savo gyvenimą.
Tuo metu nesugebėjau suvokti, jog bandydami priešintis skausmingiems jausmams, mes dažnai prailginame tą skausmą, kurio bandome išvengti.
Kai mumyse atsiskleidžia praeities traumų fragmentai, jie palieka užuominų emociškai įkrautų žodžių ir sakinių pavidalu, kurie dažnai grąžina mus prie neišspręstų traumų.
Mūsų protas turi nepaprastą gebėjimą gyti per vaizdinius. Nesvarbu, įsivaizduojame atleidimo, paguodos, paleidimo vaizdą ar tiesiog vizualizuojame mylimą žmogų, šie vaizdiniai gali giliai įsiskverbti į mūsų kūną ir protą. Savo darbe pastebėjau, kad gijimo kertinis akmuo yra padėti žmonėms atskleisti labiausiai jiems rezonuojantį vaizdinį.
Kai vaikas prisiima tėvų naštą – sąmoningai ar nesąmoningai, – jis praranda galimybę būti globojamas, todėl vėliau gyvenime jam gali būti sunku priimti iš kitų meilę ir pagalbą. Vaikas, kuris rūpinasi tėvais, dažnai susikuria visą gyvenimą trunkantį perdėto atsidavimo modelį ir pagrindą nuolat jaustis prislėgtam. Bandydami dalytis arba nešti tėvų naštą, mes tęsiame šeimos kančią ir užkertame gyvybinės jėgos tėkmę, kuri yra prieinama mums ir ateinančioms kartoms.
Kai vienas iš tėvų yra atstumiamas arba negerbiamas, kažkuris iš vaikų dažnai atstovauja tėvui ar mamai, dalydamasis atstumiančiu elgesiu. Tokiu būdu vaikas, panašiai kentėdamas, tampa lygus atstumtam tėvui ar motinai. Jis tarsi sako: „Aš irgi tai išgyvensiu, kad tau nereikėtų to patirti vienam“. Tokiu būdu lojali atžala pratęsia kančias ir kitoje kartoje, ir tai dažnai tuo nesibaigia.
Jausmas, kad iš tėvų gavome mažai, gali virsti jausmu, jog ir iš gyvenimo gauname mažai. Nusivylę tėvais, galime jaustis nusivylę ir gyvenimu.
Psichoterapija – tai kelias, kuriuo eidami savo vidinius vaiduoklius paverčiame protėviais (N. Doidge)
Kai nežinome problemos priežasties, nusiskundimai tik sustiprina nuolatinį nepasitenkinimą.
Jūs negalite pakeisti tėvų, tačiau galite pakeisti tai, kaip juos matote.
