Nejaugi mes jau tokie, kad kažkas turi pas mus važinėti ir tikrinti?
Nors sąmoningai vengiu rašyti apie tėvų-vaikų santykius ir institucijų pagalbą ar tos pagalbos vertinimą, jaučiu, jog atėjo pats laikas įgarsinti kelis svarbius klausimus.
Man tenka dirbti su žmonėmis, kuriems paskiriama atvejo vadyba, socialinės paslaugos ir pastebiu keletą pasikartojančių tėvų minčių bei išgyvenimų.
Nepaisant skirtingų situacijų, visus mano sutiktus tėvus lydėjo vienas bendras jausmas – gėda. O už jos – išsakomos ar nutylimos mintys:
„Nejaugi mes jau tokie, kad pas mus turi kažkas važinėti ir tikrinti?“
„Mes gi negeriam, nesimušam namie“
„Ką pasakys giminės, kolegos?“ ir kt.
Kaskart susimąstau, kiek daug telpa šiuose klausimuose. Atrodo, kad socialinės paslaugos vis dar dažnai siejamos tik su smurtu, priklausomybėmis ar kitais labai dideliais sunkumais. Todėl jų paskyrimas kai kuriems tėvams tampa ne pagalbos, o tam tikro (ne)įvertinimo ženklu.
Tarsi kažkas būtų pasakęs „Jūs nesusitvarkote“; „Jūs blogi tėvai“
Deja, pagalbos poreikis nebūtinai reiškia krizę.
Kartais tai tiesiog reiškia, kad šeima išgyvena sudėtingą etapą, susiduria su iššūkiais ir jai praverstų daugiau palaikymo, informacijos ar pagalbos ieškant sprendimų.
Pastebiu, kad gėda ir baimė būti vertinamiems neretai pradeda veikti tiek tėvų savijautą, tiek santykį su vaiku.
Persipina vaiko poreikiai, norai, tėvų lūkesčiai, nuovargis, nusivylimas, bejėgiškumas.
Kartais kartu kyla ir pyktis vaikui. Ir tikrai ne todėl, kad tėvai jo nemylėtų. Dažniau todėl, kad ilgą laiką nešamas krūvis tampa sunkiai pakeliamas.
Tačiau ir čia tėvai dažnai susiduria su dar viena gėdos forma.
„Geri tėvai ant vaikų nepyksta.“
„Jei pykstu ant savo vaiko, gal su manimi kažkas tikrai negerai.“
„Gal tikrai esu bloga mama ar blogas tėtis.“
Už šių minčių dažnai slypi neįvardinamas ar nutylimas nuovargis, nuoskaudos, vienišumas ar jausmas, kad dedamos pastangos vis lieka nepastebėtos.
Todėl kartais atrodo, kad didžiausias sunkumas yra ne pati pagalba.
Didžiausias sunkumas yra tai, ką, mūsų manymu, pagalbos poreikis pasako apie mus.
Apie tai, kokie esame tėvai.
Kokia esame šeima.
Neabejoju, kad žmonės turi įvairių patirčių su institucijomis ir specialistais.
Tačiau kaskart norisi priminti vieną svarbų dalyką – pagalba nėra bausmė ar nesėkmės įrodymas.
Ir galbūt kuo mažiau pagalbą siesime su gėda, tuo lengviau bus ją priimti tada, kai jos labiausiai reikia.
Būtent tada dažniausiai ir prasideda pokytis – tiek žmoguje, tiek visoje šeimoje.
