V. Voidogaitė. Miesto dykuma
Dažnai sakoma, jog apie religiją, politiką ir finansus su kitais geriau nediskutuoti.
Tačiau knygos autorė, buvusi vienuolė šiltai dalinasi savo mintimis apie Dievą, vienišumą. Paliečiamos ir įvairios situacijos, kuriose dažnai liekame vieni, su savo jausmais ir apmąstymais.
Kiek nuvaikinuojamas ir dvasininkų gyvenimas, ten vyraujančių taisyklių prasmė.
Ir gal būtent pačios knygos autorės patirtis yra liudijimas, kad formalus statusas ar rūbas yra tik aplinkybės. Savo gyvenimu, pasirinkimais galime būti ne mažiau dvasingi, atjaučiantys bei gyvenantys darnoje su savimi, kitais, Dievu.
Knyga man patiko, nes ji apie daugelį iš mūsų. O gal ir apie kiekvieną iš mūsų viso gyvenimo eigoje.
O ar skaityti, gal padės nuspręsti citatos 🙂
<…>kad meilė nugalėtų baimę, reikia kantriai laukti ir įdėti pastangų. Ir tai, ko negalima numatyti bei valdyti, galima pasirinkti mylėti. Nepakanka tik žvelgti į tikslą ir nieko nedaryti. Peršokti į siekiamą rezultatą taip pat nepavyks. Šią akimirką reikia išbūti – be baimės ar saldaus optimizmo. Kantriai eiti pirmyn, be galios valdyti ir įsitverti.
Tie, kurie patiria emocinę izoliaciją, dažnai jaučia beviltiškumą, nes jų vidiniai poreikiai lieka neatliepti. Ilgainiui tai gali lemti visišką atsiribojimą net nuo artimųjų. Skirtingai nei vienišumas, emocinė izoliacija neįveikiama vien naujais socialiniais kontaktais. Tam reikia gilesnių psichologinių pokyčių – aiškesnės komunikacijos, emocinio atvirumo ir gebėjimo kurti autentiškus santykius.
Bendravimas, kuris anksčiau buvo natūralus kasdienio gyvenimo elementas, dabar vis dažniau suvokiamas kaip pasirinkimas, kuriam reikia papildomos energijos.
Kompromisinėmis dujomis vadinu rūką galvoje, kuris susidaro, kai kitas daug kartų ir įvairiais būdais tau lipa ant galvos, o tu savo noru su tuo sutinki. Dėl meilės, bendrystės, sutarimo ir ramybės. Dujos kaupiasi pamažu, iš mažų dalykų, kai užgniauži tai, ko pats nori, dėl to, ko nori kitas ar kiti. Jos pavirsta į debesį, kuris aptūloja smegenis ir vidaus organus. Tuomet žvilgsnis į tą, kurio gėrį laikai svarbesniu nei savo, ima nutolti.
Jei asmuo jaučiasi nelaimingas būdamas vienas, tikriausiai šis jausmas nedings vien todėl, kad aplinkui bus žmogus ar žmonės, kuriuos potencialiai galima mylėti ir taip lyg išblaškyti savo niūrumą.
Artimųjų skausmas, liga ar negalia yra kvietimas dalyvauti brangaus asmens istorijos etape, kuriame visokeriopos pagalbos žvilgsnis nukreipiamas į kenčiantįjį.
Kūnas ne tik ribinė būsena tarp gyvybės ir nebūties – jis pats tampa vieta, kurioje peržengiama nebūtis.
Nors vienuma yra būtina sąlyga maldai, tačiau praradimo ir sielvarto vienatvė dažniausiai išgyvenama kaip tamsi ir klampi masė, kurioje jaučiamės iki kaklo įklimpę, o ne erdvė Dievui ir Jo veikimui. Vienatvėje nėra erdvės, tik trūkumas, ilgesys triukšmas. Kartais tam, kad tas triukšmas nutiltų, tenka slėptis didesniame triukšme: veikloje, pramogose, religiniame teisuoliškume, svaiginimesi konfliktuose, intrigose, nuolatinėse dramose, prasilenkimuose su visuomenės įstatymų nustatyta tvarka, karštligiškame įstatymo sergėjime, kovoje už teisingesnį pasaulį, gyvenimo atidėliojime ir meilės sau ir kitiems prokrastinacijose bei dejavime dėl to.
Mus skiria dykumos ir jungia kančia.
Mes norime greitų receptų, bet jų nėra. Kas tokius duoda, maitina mūsų iliuzijas apie lengvą gyvenimą ir nepraeinantį malonumą. Dievas nepalaiko iliuzijų.
