N. Orvos-Tóth. Paveldėtos traumos
Labai norėjau ir aš suspėti su šios knygos pakilimo banga. 😊
„Saugiai“ parašyta knyga, kviečianti tyrinėti svarbius klausimus. Turbūt, toks būtų mano bendras įspūdis apie knygą, kurią perskaičiau vienu prisėdimu.
Vis tik, kai skaitau apie iš kartos į kartą perduodamas traumas, mane visuomet lydi keistas jausmas ar vis sugrįžtanti mintis.
Nepaisant to, kad mokslas vis daugiau paaiškina apie transgeneracines traumas, svarstau, ar prieš mus gyvenusių ar net negimusių artimųjų istorijos netampa ir apie save pasakojama istorija, kurios, galbūt, nė nebūtų, jei kažko pernelyg netyrinėtume?
Puikiai žinau, kaip svarbu pažinti savo istoriją ir patirtis. Tačiau, ar toks pažinimas tam tikrais atvejais gali tapti ne tik pliusu, bet ir minusu integruojant šias istorijas į savo tapatybę.
Pavyzdžiui, kaip žmogų gali paveikti žinia, jog jis buvo nelauktas vaikas? Arba kiek tokias istorijas pradedame priimti kaip šeimos nešamą kryžių ar net savotišką karmą?
Juo labiau, nors autorė akcentuoja, kad trauminės patirtys gali būti perduodamos ląstelių lygmeniu, kartu ji pastebi ir tai, kad genus „įjungia“ daugybė aplinkos veiksnių.
Ką tai reiškia?
Kad bet kuriuo atveju rūpindamiesi savimi ir savo aplinka galime sumažinti neigiamą genais perduodamą poveikį.
Kita vertus, tai tik mano pamąstymai, nes pati autorė akcentuoja praeities istorijų pažinimo svarbą.
Knygoje man patiko paprastas, aiškus, mokslinių tyrimų analize neperkrautas tekstas bei kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami klausimai pamąstymams.
Labiausiai įsiminė skyriai apie pakaitinius vaikus, šeimos paslaptis. Taip pat pasidžiaugiau, jog paminėta ir mano taip mėgiama, tačiau Lietuvoje dar labai mažai aptariama parentifikacijos tema.
Dar viena svarbi mintis – mūsų sunkumai gali būti ankstesnių kartų prisitaikymo rezultatas. Tai, ką šiandien išgyvename kaip sunkumą, kažkada galėjo būti savisaugos mechanizmas, padėjęs mūsų šeimai išgyventi.
Taigi perskaityti knygą verta, tačiau savo knygų lentynai jos, turbūt, nepirkčiau.
Turime tyrinėti praeitį, nes tik ją supratę deramai pasirengsime būsimiems iššūkiams.
Net ir suaugę, kalbėdami apie vaikystėje patirtą skausmą, atskleisdami savo nusivylimus, taip pat tėvų ir vaikų santykio trūkumus, pasijausime esą išdavikai.
Pasak Lernerio, tikėjimas, kad už gera galiausiai bus atlyginta, už bloga atmokėta, yra labai svarbus psichikos gerovei išsaugoti. Šis kognityvinis iškraipymas padeda išlaikyti jausmą, kad pasaulis nuspėjamas, saugus ir kontroliuojamas. Jei prarastume tikėjimą, kad blogybės vyksta tik dėl tam tikrų priežasčių, padariniai būtų grėsmingi: prarastume motyvaciją, pajustume, kad mūsų gyvenimas beprasmis, o pastangos bergždžios. Todėl renkamės puoselėti šią iliuziją, net jei aiškiai matome, kad ji klaidinga.
Patiriantieji sunkią traumą praranda kai ką svarbaus: saugumo jausmą. Tada jie nuolat budi, nes jaučia, kad bet kurią akimirką gali kažkas atsitikti. Jų pasaulis užtemęs. Jie turi vaikščioti plačiai atmerktomis akimis ir saugotis galimo užpuolimo.
Neįsisąmonintos patirtys, neišgyventas gedulas, nutrūkę santykiai gali persekioti mus tol, kol iškelsime juos į sąmonės šviesą.
Tyrinėdami miglotus praeities klodus apsvarstykite, kurios kolektyvinės traumos palietė jūsų šeimos narius, kokių baisybių jiems teko patirti ir kokius žiaurumus iškęsti.
Evoliucijos tyrinėtojai teigia, kad visos (ar beveik visos) žmogaus funkcijos tarnauja kokiam nors tikslui. Taigi kyla klausimas, kokia prasmė perduoti ateities kartoms patirtus nerimą, nuoskaudas ir baimę? Kodėl gamta sutvarkė taip, kad tėvų ir senelių kančios turi įtakos vaikų ir anūkų gyvenimams? Atsakymas tas pats, kaip visada: dėl išlikimo. Į transgeneracinį efektą galima žiūrėti kaip į svarbią žinią, kurią ankstesnė karta siunčia savo palikuoniams, kad padėtų šiems išgyventi. „Pažiūrėk, ką patyriau šiame pasaulyje! Būk geras, pasiruošk, kad nelaimė neištiktų netikėtai!” Deja, toks paveldimas prisitaikymas turi ir trūkumų. Kai pasaulyje tampa ramiau, baigiasi karas ir senelių patirtas skausmas bei netektys nugrimzta laiko ūkanose, per didelis jautrumas tampa ne pranašumu, o nepatogumu. Tai, kas padeda sunkiais laikais, taikos sąlygomis virsta našta. Jei norime sustabdyti traumos plitimą ir pasirūpinti savo nepaaiškinamu, pertekliniu ar nepagrįstu nerimu, turime pažvelgti į šeimos praeitį ir pažinti savo epigenetinį paveldą.
Protėvių trauma persiduoda ne tik ląstelių lygmeniu, bet ir nuolat kartojamais pamokymais.
Jei norime atsikratyti vaikystės demonų, turime pažvelgti toliau už savo tėvus. Turime pripažinti, kad jie patys kadaise buvo bejėgės aukos, perdavusios mums savo neįsisąmonintą skausmą.
Vis dėlto dalykai nesiliauja egzistavę tik todėl, kad apie juos nesikalbame. Labai svarbu sulaužyti tabu, kad apsaugotume kitas kartas nuo kančios.
Vienas mano supervizorius kartą pasakė: „Kiekvienos šeimos spintoje yra skeletas, tik duris darykite atsargiai, kad krisdamas jis neužmuštų terapijos!”
Kuo mažiau psichologinių išteklių turi žmogus ar šeima, tuo daugiau dalykų slepia. Kuo uždaresnė ir nelankstesnė šeima, tuo jai sunkiau pakelti skaudžius įvykius.
Žmonės, saugantys svarbią paslaptį ir bijantys, kad ji gali išaiškėti, atidžiai stebi artimuosius, kad šie neleptelėtų, ko nereikia. Mokslininkai nustatė, kad tokie asmenys apie savo paslaptį galvoja net tada, kai kalba pakrypsta visai kita linkme.
Mes linkę tikėti, kad jei mylimam žmogui neatskleisime skaudžios tiesos, apsaugosime jį nuo kančios.
Paklausti, ar nuoširdumas yra svarbi savybė tarpusavio santykiuose, žmonės paprastai atsako teigiamai. Dauguma tikimės, kad partneris mums sako tiesą ir nenutyli nieko, kas vėliau galėtų kelti nesusipratimų. Bet jei tų pačių žmonių paklaustume, ar patys yra visiškai nuoširdūs su partneriu, atsiskleistų kitoks paveikslas! Regis, tie, kurie vertina nuoširdumą ir tikisi jo iš kitų, nenori arba nedrįsta su partneriu atvirai kalbėtis apie daugybę dalykų.
Jei nekalbėsime, kalbės mūsų kūnas – simptomų ir ligų kalba.
<…> protėviai mums pateikia įvairių galimybių, iš kurių patys turime išsirinkti, ką priimsime ir padarysime savo gyvenimo dalimi, o ką atmesime. Tačiau norėdami tai daryti sąmoningai ir laisvai turime iškelti šeimos paveldą iš nežinios į šviesą. Tik tada galėsime visiškai sąmoningai nuspręsti, ką norime pasisavinti, o ko verčiau atsisakysime. Savo likimą iki galo suvoksime tik išnarplioję šeimos istoriją ir transgeneracinį paveldą. O tada jau galėsime perimti gyvenimo vairą į savo rankas.
Spragos šeimos istorijoje visuomet byloja apie nutrūkusius, silpnus ar šaltus santykius.
