Amir Hassan Cheheltan. Kaligrafas
Rumi, sufizmas, griežti religiniai įsitikimai ir kitos priešpriešos, dėl kurių iš šios knygos tikėjausi tam tikro konflikto, progų apmąstymams. Deja, turėti lūkesčiai nepasiteisino. Be to, kai kur taip ir liko neatsakytų klausimų „o tai kaip ten buvo?“, „o kodėl?“ ir pan. Taigi, kai kuriose vietose man pritrūko aiškumo, kuris bendrai su nepateisintais lūkesčiais sukėlė tam tikrą nusivylimą knyga.
„Jis tikėjo, kad Dievas yra arti mūsų, arčiau nei žmogus prie savo šešėlio. Jis mėgo kartoti, jei tik žengtume bent žingsnį iš savojo „aš“, galėtume tarpti su Dievu vieniu“
Vis dėl to, kodėl ją verta skaityti? Perteikiama karo ir jo sukeliamo bado situacija bei žmogaus išlikimas žmogumi. Pagrindinis veikėjas Alahiaras net ir didelių sunkumų akivaizdoje nelieka abejingas kitiems, meilei ir vertybėms. Itin vaizdžiai apibūdinamas kanibalizmas jam atrodo net nesuvokiamas, o pyktis ir keršto siekimas nepakankami žmogžudystei, kaip meilės įrodymui, įvykdyti.
Esamu momentu knyga skatina susimąstyti apie tai, kaip šiuolaikinėje visuomenėje būtų (yra) reaguojama į sunkumus, kur prasideda ir baigiasi riba tarp aš ir tu, ir ko gali imtis žmogus tada, kai rinktis, atrodo, nebėra iš ko.
„Išmintingi žmonės neteisia. Tik Dievui žinomos visos šio pasaulio paslaptys“
Geresniam konteksto supratimui rekomenduočiau pradėti nuo knygos pabaigoje esančio baigiamojo žodžio ar bent jau peržvelgti paaiškinimus.
Įrašo iliustracija
https://newsin.asia/wp-content/uploads/2019/05/Sufis-in-Iran.jpg
Palikite komentarą