Ar ne per greitai darome išvadas?
Pirmoji diena po atostogų.
Ir į darbą pirmiausia grįžtu su dėkingumu.
Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose pasidalinau dviem asmeninėmis mintimis. Vienur rašiau, kad tam tikros praktikos man nebuvo veiksmingos. Kitur – kad nenorėčiau dalyvauti praktikoje, kur mane liestų nepažįstami žmonės.
Ir iš vos kelių komentarų nemažai sužinojau apie save…
➡ Kad mano ego per didelis.
➡ Kad man reikėtų dirbti su savo traumomis.
➡ Kad turėčiau susirasti saugią terapinę erdvę ir lankyti terapiją.
➡ Kad mano požiūris rodo tam tikras problemas.
➡ Ir dar ne vieną išvadą.
Gavau nuomonę, patarimų, rekomendacijų.
Ir bendrai – svetimų, manęs nepažįstančių žmonių žinojimą kas man yra ir ką man reikia daryti.
Susimąsčiau kaip reikiant.
Kaip greitai mes nusprendžiame, kad suprantame kitą žmogų.
Kartais užtenka vieno komentaro, vieno sakinio ar trumpos istorijos, ir jau atrodo, kad žinome kito patirtį.
❓ Iš kur mes turime tiek žinojimo apie mums svetimus žmones?
❓ Tiek noro kabinti jiems etiketes, diagnozes?
❓ Energijos piešti jų gyvenimo ir kaitos scenarijus?
Ir kieno visgi istoriją mes piešiame?
Kito žmogaus, ar savo patirčių projekciją?
Lieku su apmąstymais.
Tačiau ir su labai svarbiu priminimu sau.
Net ir turint žinių, patirties ar mokslu pagrįstų paaiškinimų, pirmiausia verta smalsiai pažvelgti į žmogų, o ne į savo prielaidas apie jį.
Nes už kiekvieno jausmo, kūno pojūčio, elgesio ar net tų sienų, kuriomis žmogus save saugo, yra istorija.
Ir ji gali būti visai ne tokia, kokią susikuriame savo galvoje.
Taigi kviečiu savaitę pradėti prisimenant labai svarbią dėmesingo įsisąmoninimo idėją – naujoko protą.
Ir galbūt vietoje dar vienos išvados ar patarimo užduoti paprastą klausimą – kokios gyvenimo patirtys, gyvenimo istorija lėmė tai, kad šiandien tavo mintys, jausmai, kūno pojūčiai ar tos tave saugančios sienos yra tavo gyvenimo dalis?
