Bessel van der Kolk. Kūnas mena viską
Trauma – patirtas smurtas, nelaimės, negalėjimas pabėgti, pasislėpti, apsaugoti ar apsisaugoti neišvengiamai palieka pėdsaką. Pėdsakas paliekamas mūsų smegenyse, kūne, požiūryje į save ir kitus, santykiuose ir, turbūt, neišvengiamai visur.
O baisiausia ir blogiausia, tikriausiai yra tai, jog žmogus ima galvoti, kad gyvenimas nebegali būti prasmingas, džiaugsmingas, o aš pats nebegaliu būti toks kaip kiti.
Toks svetimumo sau ir kitiems pojūtis kelia dar didesnę sumaištį ir begalę klausimų apie tai, ar man pavyks iš to išsikapstyti.
Panašūs klausimai ir situacijos aptariami knygoje. Teiginius grįsdamas moksliniais įrodymais, kalbėdamas apie trauminę patirtį, autorius paliečia daugybę psichologijos temų.
Labiausiai man įstrigęs įrodymas buvo apie tai, jog trauminė patirtis paveikia smegenų veiklą taip, jog nuslopsta už kalbą atsakinga smegenų sritis. Tai reiškia, jog žmogui tampa sunku kalbėti apie tai, kas įvyko. Sunku rasti žodžius ne tik situacijai nusakyti, juo labiau tampa ypatingai sunku kalbėti apie savo emocijas ir jausmus.
Dar vienu įstrigusiu momentu yra autoriaus požiūris į psichikos sveikatos ligų diagnostiką. Nors autorius neneigia medikamentinio gydymo svarbos, tačiau kartu teigia, jog nesuprasdami žmogaus gyvenimo aplinkybių, galime labai suklysti parinkdami gydymo būdą. Tai dar kartą gražina prie fakto, kad žmogaus visapusiška gerovė yra jo asmeninių ir aplinkos visuma.
Žmogiškas ryšys, supratimas, leidimas kitam būti taip, kaip būnasi, ir jausti tai, kas jaučiasi, yra vienas svarbiausių kalbant apie pagalbą sau ir kitiems.
Atsižvelgiant į tai, knygoje pristatomi ir keli pagalbos įveikiant trauminę patirtį būdai.
Nors pagal pavadinimą tikėjausi kiek kitokio turinio, knyga man patiko. Kita vertus, mokslinių šaltinių gausa, kai kurie paaiškinimai apie smegenų veiklą man pasirodė kiek kebloki ir reikalaujantys didesnio pasigilinimo. Taip pat faktai leido sužinoti apie aptartų pagalbos metodų efektyvumą, tačiau radau labai mažai atsakymų į tai, o ką ir kaip žmogus gali daryti pats. Daugelis pristatytų metodų reikalauja specifinių aplinkybių ar darbo su terapeutu. Taigi šiuo atveju metodų pagrįstumo žinoti nepakanka jei nėra galimybių tai išbandyti pačiam.
Vis dėl to, net jei knygoje aprašomos idėjos ir nebus įgyvendintos praktiškai, neabejoju, jog jos taps puikiu kontekstu geriau suprantant traumas.
Įrašo iliustracija: https://images.unsplash.com/photo-1508557446787-73acf2380f97?ixlib=rb-1.2.1&ixid=eyJhcHBfaWQiOjEyMDd9&auto=format&fit=crop&w=400&q=80
Palikite komentarą