Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai
Tik nedaugelį knygų norisi kelti į aukščiausią lentyną, tačiau ši būtent tokia. Tokia, kuriai net ir toje lentynoje norisi suteikti ypatingą vietą.
Reikia pripažinti, kad prieš pradedant skaityti galvojau, kad, turbūt, nieko man čia nepavyks, bus per sudėtinga, nuobodu. Tačiau oi kaip klydau. Nuo pat pirmų puslapių C. G. Jungas paėmė mane už rankos, nepaleido iki pat pabaigos ir vis dar nepaleidžia.
Skaitydama apie psichiatro vaikystę dažnai kvatojau iki ašarų. Vėliau perėjome į vėlesnius amžiaus tarpsnius. Sužinojau apie studijas, darbą, keliones, vizijas (kurios ne visada atrodo suderinamos su tuo, kaip dažnai suprantama psichikos sveikata). Tačiau svarbiausias knygoje man buvo tas neapčiuopiamas vienišumo jausmas.
Galbūt, ir ne visada tiesiogiai, tačiau Jungas pasakojo apie vienišumą, kitoniškumą ir jausmą, kurį tenka patirti liekant nesuprastu, nepriimamu. Mums visiems tai daugiau ar mažiau pažįstama, tačiau tiems, kam šis jausmas pažįstamas artimiau, knyga, manau, gali būti kaip ramstis, patvirtinimas, jog ir slogūs, neigiami jausmai turi savo prasmę. Ir tai puikiai patvirtina psichiatro pasiekimai.
„Nežinau, ar kada nors būsiu tiek atitolęs nuo pasaulio, kad manęs nebepasiektų kritikos strėlės ir galėčiau lengvai pakelti priešišką reakciją. Aš užtektinai prisikentėjau dėl nesupratimo ir izoliacijos, į kurią patenki, kai kalbi apie žmonėms nesuprantamus dalykus“
Knygoje daug dėmesio C. G. Jungas skiria santykiui su tėvais, religijos problemai ir jos reikšmei psichikos sveikatai. Na, ir be jokios abejonės, archetipams, gyvenimo tąsai bei simboliams, atsiskyrimui nuo to metu itin svarbios figūros – Z. Froido.
Aprašydamas savo išgyvenimus mini, jog aplinka, išorė laikui bėgant išblėsta ir lieka tik vidinė patirtis. Neretai Jungas šią vidinę patirtį išreiškia per asmenybės dvilypumą, analizuodamas skirtingas, konfliktuojančias savo puses. Ir labai tikėtina, jog skaitant knygą kils mintis „kokie čia kliedesiai“. Sunku atsakyti apie aprašomas vizijas, galbūt, išsamesnis Jungo asmeninės istorijos ir darbo konteksto supratimas padėtų geriau tai suprasti, tačiau kai kur tikrai kyla pamąstymų apie psichiatro vizijas bei jų aiškinimą.
Vis dėl to, neretai būtent asmeniniai išgyvenimai ir sunkumai pastūmėjo klasikus ieškoti atsakymų, kurie virto ir šiandien svarbiomis, aktualiomis teorijomis. Ir vienas svarbiausių Jungo pokyčių – tai dar ankstyvame amžiuje atsakomybės už save ir savo situaciją prisiėmimas, atvėręs naujus kelius tiek į savęs supratimą, tiek į santykį su aplinka.
Turbūt būtent santykis su savimi, skirtingomis savo dalimis, santykis su kitais man buvo dar vienas įsimintinas knygos aspektas. Santykis suderinant savo asmenybės skirtybes, apjungiant praeitį ir ateitį, save ir kitus.
Na, knygoje ir dar labai daug visko, kam kiekvienas skaitantysis gali suteikti skirtingas prasmes. Tačiau labai norisi tikėti, jog knyga bus ne tik apie Jungą, tačiau ir apie tas savęs dalis, kurioms reikia ypatingo dėmesio ir supratimo.
Palikite komentarą