D. Chopra, D. Ford, M. Wlliamson. Šešėlio efektas. Atskleidžiant tikrosios savasties galią
Po keleto puslapių jau buvau pasiruošusi knygos nebeskaityti. Man nelabai prie širdies kolektyvinės pasąmonės ir kolektyvinio šešėlio tema, tačiau visgi, turbūt, tas šešėlis ir ėmė šnabždėti mano įsitikinimą, kad pradėtas knygas reikia perskaityti iki galo 😊
Šešėlis – tai, kuo nenoriu, atsisakau būti. Deja, būtent dėl to mūsų patirtys, noras slėpti, nepripažinti, neigti, nors ir slepiamos ar nepažintos vienu ar kitu būdu reiškiasi mūsų gyvenime. Ir tai gali daryti gėdos, kaltės jausmais, projekcijomis (pvz. galvojant, jog kiti blogi, pikti ir kt.), kritika, atsiribojimu, priešiškumu ir pan. Kita vertus, šešėlyje gali slėpti ir pozityvios mūsų savybės, kurių siekdami priimtų idealų dažnai atsisakome ir nepuoselėjame. Taip sąmoningumo stoka mums gali kainuoti labai brangiai.
Norint sumažinti šios šešėlinė pusės pasireiškimą, svarbūs keli žingsniai – projektavimo atsisakymas, atsiribojimas nuo neigiamų emocijų ir jų paleidimas, savęs nesmerkimas bei emocinio kūno atgaivinimas. Taip pažįstant šešėlį didėja tikimybė atrasti tikrąjį save, t.y. priešybes apjungiančią vienovę. Visumoje jau yra viskas ir nereikia blaškytis tarp skirtybių. Tiesiog su meile, dėkingumu ir atjauta galime leisti joms būti ir papildyti viena kitą.
Autoriai siūlo pratimą – užsimerkus įsivaizduoti norimą vietą ir savo buvimą joje išgyventi visais pojūčiais. Jie teigia, jog taip visapusiškai išgyvenus akimirką ir atsimerkus pasaulis atrodo ryškesnis, gyvesnis. Tai kartu atspindi kolektyvinės pasąmonės idėją, jog „aš“ tai „mes“, o tai, kas nutinka vienur, gali pasireikšti ir kitur.
Palikite komentarą