D. Zahariades. Psichologinis tvirtumas
Psichologinis tvirtumas – tai mūsų gebėjimas reaguoti į stresą nepalūžtant, susitvarkant su emocijomis ir ištvermingai einant toliau.
Kartu tai mūsų pastangų ir ugdomų įgūdžių rezultatas. Todėl čia nepavyks pasiteisinti „esu, koks esu“, nes psichologinis tvirtumas apima nuoseklumą, valią, pastangas ir kitą. Būtent dėl to, jog psichologinio tvirtumo ugdymui reikia įdėti daug pastangų, yra daugiau norinčių jį turėti nei realiai turinčių.
Priešingai, psichologinį tvirtumą ugdantys žmonės orientuojasi į augimą, pozityvumą, tikėjimą, jog galima pasiekti pokyčių. Įgūdžius bei įpročius jie lavina kontroliuodami savo vidinį kritiką, kalbėdami su savimi pozityviai, akcentuodami savo mažas pergales, įsivaizduodami trokštamą rezultatą, numatydami kaip galima daugiau priežasčių dėl ko planas gali nepavykti. Dėl to autorius akcentuoja, jog psichologinio tvirtumo ugdymui labai svarbi impulsų kontrolė, t. y. gebėjimas sustabdyti save prieš reaguojant įprastai, taip, kaip esame išmokę ar kaip norisi. Dėl to mokymasis ištverti nepatogumą paprastose situacijose gali padėti stiprinti psichologinio tvirtumo „raumenį“ ir patiriant didesnius sunkumus.
Taigi šioje nedidelės apimties knygoje galima sužinoti, kodėl verta ugdyti psichologinį tvirtumą, kokiais požymiais pasižymi psichologiškai tvirti žmonės, kas trukdo siekti tvirtumo, kokia yra svarbi įpročių reikšmė, kaip galime valdyti savo vidinį kritiką, ugdyti savidiscipliną. Tam autorius kiekvieno skyriaus gale pateikia nesudėtingus pratimus.
Mane juose patraukė kelios idėjos, klausimai, kvietimai sau:
◆ Kaip reaguoju į nenumatytas problemas?
◆ Kaip buvusioje situacijoje galėjau reaguoti kitaip?
◆ Kokią nesėkmę patyriau, kaip tuo metu jaučiausi ir kaip ją buvo / yra galima paversti sėkme?
◆ Kokius tris įpročius noriu suformuoti? Ką galiu pradėti daryti? (O aš dar pridėčiau ir klausimą: Ko turiu nebedaryti?)
Knyga, mano manymu, tinkama tiems, kurie nori koncentruotos informacijos, kuriems patinka išdėstymas punktais. Visgi, nors aš pati mėgstu aiškią, aiškiai sudėliotą, koncentruotą informaciją, ne pirmą kartą pastebiu, jog išdėstymas papunkčiui man nepatinka ir, priešingai – trukdo įsiminti. Kažkaip viską perskaitau, bet kažko pritrūksta, kad tai įsisavinčiau. O turiu pripažinti, kad su tokia nedidelės apimties knyga, užmigau porą kartų. Taigi, arba man dar yra ką lavinti, ar šioje knygoje kažko tikrai trūko.
O kokie Jūsų įspūdžiai?
Palikite komentarą