David Epstein. Žmogaus ribos. Kodėl universalai triumfuoja specializuotame pasaulyje?
417 šaltinių, manau, yra tikrai pakankama autoriaus idėjai pagrįsti, kad specifinių įgūdžių, žinių gausa gali duoti daugiau naudos nei susikoncentravimas į siaurą sritį. Šią idėją Epstein analizuoja aptardamas įvairių sričių specialistus, jų darbus ir teigdamas, kad profesionalumas tam tikroje srityje, tai tiesiog technikų ir įgūdžių įvaldymas. Ir neretai tai atsispindi ne sėkme, tačiau ribotu situacijos, problemos matymu. Priešingai, skirtingų įgūdžių įvaldymas ne tik įdomus ir naudingas, tačiau gali reikšmingai praturtinti darbinę sritį.
Taigi, ką daryti? Vienas iš esminių metodų – mąstymas analogijomis, t.y. problemos sprendimas pasitelkiant, galbūt, visai kitos srities analogijas. Pvz. ar kvapai, jų stiprumas gali būti kažkaip susiję su dangaus kūnais? Epstein pasitelkdamas vieną iš pavyzdžių įrodo, jog tikrai taip.
Įdomią ir daugeliui iš mūsų aktualią mintį atradau kalbant apie išmokimo greitį. Informacijos tiek daug, todėl ir žinias bei įgūdžius norime įgyti dar greičiau, o tobuliausia, kažkokiu mistiniu būdu – beveik nieko nedarant. Dažnai tai mums žadą įvairūs mokytojai, ką autorius vadina tiesiog apgaule ir kvailinimu. Vėlgi, remdamasis pavyzdžiais autorius pasakoja, jog sudėtingos informacijos įsisavinimas mokymosi pradžioje dažnai pasireiškia nesėkme, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pasirodo būtent kaip sėkmė. Kodėl taip yra? Kuo sudėtingesnę informaciją stengiamės išmokti, tuo daugiau pastangų mums prireikia, tuo įvairesnius būdus pasirenkame jai išmokti. Dėl to ir ilgalaikėje perspektyvoje gebame prisiminti savo pastangas įgytas žinias pritaikant esamoje situacijoje. Ir priešingai, lengvas išmokimas negali padėti atrasti būdų, kuriuos pritaikytume sudėtingoms situacijoms spręsti.
Dar vieną įdomią mintį radau kalbant apie darbo keitimą. Žinių turėjimas ir gebėjimas jas pritaikyti būtent atspindi žmogaus universalumą bei kūrybiškumą. Tačiau pasitaiko, jog laikui bėgant pajaučiame sėdintys lyg ne savo rogėse. Ir autorius sako, jog dažnai žmonės nedrįsta keisti darbo, darbovietės, nes jaučiasi pernelyg daug investavę ir patiria „prarastų išteklių iliuziją“. Ir nors tai yra tiesa, tačiau autorius siūlo ryžtis imtis pokyčių, nei dirbant nemėgstamą darbą prarasti dar daugiau. Jo manymu, pokytis ir pasiryžimas laikui bėgant atsiperka, o pasitraukimas tampa ne pralaimėjimu, o sumaniu pasirinkimu taupant jėgas ieškoti naujų ir geresnių galimybių.
Skaitant man norėjosi priešintis, sakyti, o kaip asmeninės stiprybės/silpnybės, galimybės siekti žinių ir įgūdžių, kontekstas ir pan. Juk net yra posakis „Devyni amatai – dešimtas badas“. Ir čia Epstein, tikriausia, atsakytų, jog mano mąstymas ribotas ir neleidžia matyti plačiau įprastų įsitikinimų. Tai autorius pagrindžia ir dar vienu pavyzdžiu, sakydamas, kad mūsų asmeninės stiprybės ar silpnybės tai tiesiog neteisingo mąstymo rezultatas. Juk vienoje situacijoje stiprybės gali tapti silpnybėmis, o kitoje – silpnybės pasirodyti kaip stiprybės. Taigi savo privalumus ir trūkumus žinoti gal ir neblogai, tačiau, anot autoriaus, laikytis šio požiūrio neprotinga. Žmogus nuolat tobulėja, keičiasi aplinka, sutinkami vis nauji žmonės, todėl siūloma ne analizuoti teorijas, o tiesiog bandyti imantis vis naujos veiklos.
Taigi Epstein pateikia daugybę įrodymų sakydamas, jog žmogaus ribos išryškėja tuomet, kai jis yra įsigilinęs tik į vieną sritį, yra konkrečios srities profesionalas. Ir priešingai, skirtingų sričių išmanymas, žinių ir įgūdžių kaupimas gali būti žymiai naudingesniu.
Skaitydama pateikiamus faktus tiek sutikau su autoriumi, tiek priešinausi. Neabejoju, jog domėjimas skirtingomis sritimis lavina mąstymą, kūrybiškumą, o ir bendravimui suteikia daugybę atspalvių, tačiau kilo minčių apie tai, jog vargu, ar norėčiau tam tikrose situacijose susidurti su specialistu, paviršutiniškai išmanančiu savo sritį. Taip pat neretai pateikiami pavydžiai man pasirodė aprašomi pernelyg detaliai, dėl ko ir mano mintys nuklysdavo nuo pagrindinės temos.
Vis dėl, nors galima svarstyti pateiktus faktus ir tai, jog ne visi mes tampame žymiais ir išskirtiniais menininkais, mokslininkais, sportininkais ar galime didžiuotis itin reikšmingais pasiekimais tam tikrose srityse, tačiau, knyga puikiai patvirtina ir kitą žinomą posakį, jog „ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi“.
Įrašo iliustracija: https://images.unsplash.com/photo-1583169462080-824fc2ebed23?ixid=MXwxMjA3fDB8MHxwaG90by1wYWdlfHx8fGVufDB8fHw%3D&ixlib=rb-1.2.1&auto=format&fit=crop&w=750&q=80
Palikite komentarą