H. Murakami. Pirmojo asmens vienaskaita
„Vis dėlto pusiau iš pareigos, pusiau iš įpročio skaičiau toliau – mėginau užbaigti. Nuo jaunų dienų nemėgstu numesti pradėtos knygos. O ką gali žinoti, galbūt pabaigoje pasakojimas staiga įsibėgės ar pasisuks nenumatyta linkme, ir pasidarys labai įdomus. Tiesa, tai ne itin tikėtina.“
Gal jei ir aš neturėčiau panašaus įsitikinimo, nebūčiau šios knygos skaičiusi iki galo. Knygos rekomendaciją pamačiau vienoje grupėje ir kažin kas patraukė užsisakyti bibliotekoje. Nežinia kas, nes Murakami neskaitau. Jaučiuosi nesugebanti jo suprasti.
Ir iš tiesų, tokia knyga, kuriai apibūdinti nerandu žodžių. Keista, padrika, įtraukianti, subtili, skatinanti mąstyti… Kažkas tokio, ką sunku nupasakoti. Negalėčiau pasakyti, kad patiko, bet knyga paliko kažkokiam giliam apmąstyme. O tokios knygos man vienaip ar kitaip patinka. Kai gal nei velnio ir nesupratai, ar supratai ne taip, bet likai kažkokiam ieškojime. Tai gal ir patiko, bet nežinau ar skaitysiu Murakami.
Dalinuosi keliomis citatomis
„– Įsimylėjimas – tai kaip kokia psichinė liga, kurios gydymo nepadengia joks sveikatos draudimas, – pasakė mano kompanionė atsainiai, lyg skaitytų kieno nors kito palikta užrašą.“
„Viena minutė yra viena minutė. Bet kuriuo atveju. O viena valanda trunka vieną valandą. Ir tą laiką turi vertinti – išnaudoti jį kuo geriau. Kur kas svarbiau pasidaro ne tai, kas laimėjo, o ar pajėgi kaip nors susitarti su laiku ir sukaupti puikių prisiminim ateičiai.“
„Tai – tik pora nereikšmingų istorijėlių iš mano gyvenimo. Kai dabar pagalvoju – tik keletas epizodiškų stotelių ilgoje kelionėje. Net jei šių įvykių nebūtų buvę, mano dabartinis gyvenimas, ko gero, atrodytų labai panašiai – jokios esmės jie nekeičia. Ir vis dėlto šie prisiminimai kartais mane aplanko – sugrįžta, nukeliavę ilgą, vingiuotą kelią iš praeities. Būna, kad kartais jie netikėtai stipriai suvirpina man širdį. Kaip koks gūsingas, aršus vėjas vėlią rudens naktį, girioje plėšantis lapus, pievose lenkiantis prie žemės žolę ir barškinantis durų bei langų rėmus.“
„Nuo tada praėjo daugybė metų. Keista, kaip žmonės pasensta tiesiog akimirksniu (o gal kaip tik nėra ko stebėtis, kad tai įvyksta taip staigiai?). Mūsų visų kūnai neišvengiamai juda tik viena kryptimi – link nykimo ir irimo. Regis, tik mirktelėti spėjai, o jau, žiūrėk, kažko, kas ką tik dar buvo, nebėra. Lyg nupūsti aršaus, audringo nakties vėjo dalykai – tiek konkretūs ir apčiuopiami, tiek bevardžiai – vienas po kito pradingsta, nelieka nė pėdsako. Tik atsiminimas, Ir net jis – blankus. Kas dabar gali tiksliai pasakyti, kas mudviem nutiko anuomet?“
„ – Dabar klausykis. Turi jį pats įsivaizduot. Sutelkęs visas vaizduotės jėgas, visą visiausią išmintį, ir pirmyn – kuri mintyse apskricimą su daug centrų ir be jokio perimetro. Kai insiręžęs pamėgini… Kai taip stengies, kad, rods, tuoj krauju išprakaituosi… Va tada ir išnyra tas apskricimas.
– Skamba labai sudėtingai, – neįtikintas atsakiau.
– O kaip kitaip! – nusišaipė senukas. – Šitam pasauly visus bent kiek vertingus dalykus nėra lengva pasiekt. – Jis padarė pauze ir atsikrenkštė, lyg balsu skaitydamas tekstą būtų priėjęs naują puslapį ar pastraipą. – Bet kai indedi daug laiko ir pastangų ką nors pagaliau pasiekt, oo! Va tas jausmas – pati gyvenimo griecinėlė.
<…>
Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“
Palikite komentarą