Ką supratau 10 savaičių dalyvavusi savipraktikos/savirefleksijos grupėje?
Kartais jaučiau, kad lieju 9️⃣ prakaitą.
Susimaišė motyvacija, smalsumas, vengimas ir nemažai pasipriešinimo paklibinus ten, kur jau nebesinorėjo.
Ir štai, ką supratau:
✅ Kas yra tikroji problema? Norint išspręsti problemą, visų pirma, reikia labai gerai ją suprasti. Gali būti, jog norimų rezultatų nepasiekiame, ne todėl, kad kažkas vyksta ne taip, o todėl, kad norimi rezultatai susiję su kiek kita problema.
✅ Namų darbai labai naudingi, bet tikrai nesinori jų daryti. Kažkaip vis pritrūksta laiko…
✅ Laiko ar kitų resursų neatitinkantis tikslas demotyvuoja. Kad ir kaip norėtųsi apžioti daugiau, suskaidžius norimą tikslą ar problemą į mažesnes dalis atsiranda daugiau vilties.
✅ Kai yra aiški struktūra ir supratimas, ką darai, tam tikrais atvejais galima sėkmingai dirbti ir savarankiškai. Aišku, jei to laiko nepritrūksta…
✅ Kiek tikiu, kad problema gali būti išspręsta? Labai aiškiai pajutau, jog vien įsitikinimai apie galimybę išspręsti problemą, pakeisti situaciją gali tapti paskatinimu arba trukdžiu. Jei giliai savyje netikiu, kad tai pasikeis, pradedu abejoti, ar verta ko nors imtis.
✅ Svarbu pastebėti net ir menkiausius pokyčius ir jais pasidžiaugti.
✅ Mindfulness labai gelbėja tiek dirbant su problema, tiek išbūnant su visu tuo, kas kyla, kai atrodo, kad nieko čia nebus.
Taigi dar kartą patyriau, kad klientu būti nėra lengva. Kartais iškyla patirčių, prisiminimų ar minčių „nieko čia nebus“.
Nepaisant to, kažkur atsiranda nors ir silpnas balselis „varyk toliau, tau pavyks“. 🌀
Palikite komentarą