Kalbėti apie kitą žymiai lengviau, nei kalbėti apie save?
Kai klausau žmonių kalbant apie santykius ir juose kylančias problemas, ne taip retai susimąstau, kad apie tą kitą žmogų sužinau daugiau, nei apie sėdintį prieš mane.
Ką jis/ji mėgsta/nemėgsta; daro/nedaro; patyrė/nepatyrė ir pan.
Tada galvoju – apie ką čia tai?
Norą apkaltinti?
Atsakomybės perkėlimą?
Palaikymo, pritarimo siekimą?
Baimę, nesaugumą įgarsinti savo mintis, jausmus, poreikius?
Kai įvardinu, jog jaučiuosi kiek pasimetusi, nes prieš mane sėdite jūs, o ne tas kitas, apie kurį tiek daug pasakojate, daugelis sutrinka.
Tokiose vietose dažnai atsiranda jausmas, kad žmogus tikisi būti suprastas.
Tačiau mano stabtelėjimas gali nuskambėti priešingai – lyg nesuprantu to, ką žmogus įdėjo į savo pasidalinimą.
Aš galiu suprasti, įsivaizduoti, bet svarbiausia ne tai.
Svarbiausia,
ką patiri TU, kai tenka susidurti su tuo žmogumi,
kai TU kalbi apie jį,
kai TU jauti, kad žinomi elgesio būdai, strategijos nebeveikia.
Ar galite atpažinti save?
Kas dominuoja jūsų pasidalinimuose ir ar juose lieka vietos jums patiems?

Palikite komentarą