Khenpo Sodargye. Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai
Skaitant su budizmu susijusias knygas, dažniausiai prieš akis iškyla Budos statula, arbatos puodelis ar nuostabiai žydintys medžiai.
„Tingus, be jokių sunkumų gyvenimas yra kaip tuščias laivas, kurį lengvai apverčia audra“
Kai galvoju apie vienuolius ir itin dvasingus, pasišventusius žmones, man visada atrodo, jog jie viską sugeba suvaldyti kažkokiu magišku būdu. Tačiau knygos autorius šiek tiek dalindamasis savo patirtimi primena, kad žmogiška prigimtis kartais būna tokia pašėlusi, jog ir vienuoliui ne visada pavyksta sutramdyti savo mintis.
„Didžiausia dorybė yra nutildytas liežuvis“
Skaitant knygą labiausiai man įsiminė pasakojimas apie pelytę, ieškojusią galingųjų ir stipriųjų pagalbos, ir, galiausiai, supratusią, kad nereikia niekur ieškoti ar dairytis, nes stipriausia ir drąsiausia yra ji pati.
„Arklio galią sužinosi tik per ilgą kelionę, o žmogaus širdis atsiskleis tik po ilgo bendravimo“
Trumpais, budizmo filosofija grįstais pasakojimais autorius primena žinomas tiesas apie laimę, stiprybę, draugystę ar mirtį. Būtent mirtis įprasmina gyvenimą ir neleidžia pamiršti, kad nieko nėra patvaraus – viskas kinta ir mums neišvengiamai reikia išmokti tai priimti. Todėl kad ir kur ieškotume laimės, turime prisiminti, jog ji visada jau yra mumyse. O neretai slepiasi už jaučiamos kančios, sielvarto durų.
Kadangi nesu gerai susipažinusi su budizmo filosofija, antroje knygos pusėje kilo minčių, kad perteikiamos idėjos, pasakojamos istorijos lyg prieštarauja viena kitai. Be to, nors autorius aprašo mantrų kartojimo svarbą, niekada nesupratau prasmės kartoti tai, ko nesuprantu.
„Keli malonūs žodžiai sušildo žmones net šalčiausiomis žiemomis, o pikti sušaldo net vasarą“
Tačiau kaip ir pats autorius baigdamas knygą rašė – tai tik lašelis žinių visos filosofijos vandenyne.
Įrašo iliustracija: https://images.unsplash.com/photo-1522623349500-de37a56ea2a5?ixid=MXwxMjA3fDB8MHxwaG90by1wYWdlfHx8fGVufDB8fHw%3D&ixlib=rb-1.2.1&auto=format&fit=crop&w=753&q=80
Palikite komentarą